Socialinis darbas – per profesionalų veiksmą besireiškianti meilė

Aš išvydau pasaulį kai mūsų šalis pradėjo po truputį laisvintis iš sunkių okupacijos pančių. Penkiasdešimt metų buvo diegiama brutali, nužmoginanti, bet kokią asmens vertę ir unikalumą neigianti, baimę, nepasitikėjimą bei neviltį sėjanti nemeilės kultūra. Atmintyje iškyla matyta dokumentika, skaityti straipsniai ar žmonių pasakojimai apie kraupias uždaro tipo institucijas, kuriose nuo visuomenės buvo atskiriami „kitokie“, „nepatogūs“, jokios vertės tuometinėje sistemoje neturintys žmonės – neįgalieji, psichosocialinių ar intelekto iššūkių turintys, beglobiai vaikai ir visi, esantys paribiuose, netelpantys į tradicinius rėmus, keliantys nemalonius jausmus, trikdantys. Pakliuvęs į bėdą žmogus galėjo tikėtis nebent artimųjų, giminių ar tiesiog gerų žmonių pagalbos.

Mano paslaugų gavėja – moteris susidurianti su dideliais socialiniais sunkumais kažkada pasakė nuostabią frazę: „Mylimas esi, kai esi matomas“. Kaip svarbu yra nenusukti akių nuo kenčiančio, paliudyti skausmą, nebūti abejingiems. Mano vaikystėje, devyniasdešimtaisiais, prie kiekvienos parduotuvės kažkas kažką pardavinėjo, vaikai prašydavo centų, Aušros vartų ar kitų bažnyčių prieigose rinkdavosi skurstantys tiesiantys rankas išmaldai, stotyje glausdavosi benamiai, valkatavo našlaičiai ir vaikai iš disfunkcinių šeimų, daugiabučių kiemuose būriuodavosi paaugliai, dažniausiai užsiimantys sveikatai ir savo bei kitų saugumui nepalankia veikla. Juos matyti buvo sunku, daug kam to nesinorėjo.

Nepriklausoma Lietuva pasirinko matyti = mylėti žmones. Po daugiau nei 50 metų socialinio darbo tylos laikotarpio, Lietuvoje nauja, tačiau be galo prasminga ir reikalinga sritis prabyla iš tikrųjų garsiai. Nuostabu yra tai, kad socialinio darbo raidos etapus, kurie revoliucinių perturbacijų nepatyrusiose šalyse truko dešimtmečius, Lietuva įveikė per kelerius metus. Šiandien galime džiaugtis veikiančia ir vis tobulėjančia socialinės apsaugos sistema, profesionaliai ruošiamais socialiniais darbuotojais, vis didėjančiu specialybės prestižu visuomenėje.

Nežinau, atsitiktinumas ar ne, kad Lietuvoje socialinių darbuotojų diena švenčiama rugsėjo 27 d., kuomet minimas ir Šv. Vincentas Paulietis, kuris be to, kad paskyrė savo gyvenimą rūpintis stokojančiais, garsus yra tuo, kad itin pabrėžė 7 geruosius darbus kūnui (išalkusį pavalgydinti, ištroškusį pagirdyti, vargšą aprengti, keleivį priglausti, kalinį sušelpti, ligonį aplankyti, mirusį palaidoti) ir 7 geruosius darbus sielai (nemokantį pamokyti, abejojančiam patarti, nuliūdusį paguosti, pikta darantį sudrausti, įžeidimus atleisti, nuoskaudas nukęsti, melstis už gyvus ir mirusius).

Reflektuodama savo profesionalaus socialinio darbo patirtį, taip pat ir kitų socialinių darbuotojų patirtis, galiu drąsiai teigti, kad šie gerieji darbai kūnui ir sielai yra socialinio darbuotojo kasdienybė. Argi labdaros valgyklose kasdien nepamaitinami ir nepagirdomi išalkę bei ištroškę? Ir ten vyksta ne tik kūno pasotinimas maistu, bet ir pagarbus bendravimas, konsultacijos, tarpininkavimas ir kitos socialinės paslaugos. Į pagalbos daiktais vietą atvykęs stokojantis asmuo gali gauti ne tik paltą ar pirštines, bet, tuo pačiu – profesionalią socialinio darbuotojo pagalbą. Nakvynės namai jau seniai nebėra tik vieta naktį šiltai galvą padėti – norintis gyventi kitaip čia ras pagalbą ir įkvėpimą pokyčiui.

Socialiniai darbuotojai petys petin dirba ir bendradarbiauja su kitų sričių profesionalais įkalinimo įstaigose, ligoninėse, hospisuose. Skeptikai galėtų sakyti – argi čia reikia kažkokio specialaus išsilavinimo ar žinių pamaitinti, sušelpti ar apnakvinti žmogų? Tikrai, nupirkti bandelę ar padovanoti rūbą, kaip ir šiaip daryti gerą artimui, jokių mokslų nereikia. Tačiau siekiant pokyčio, kad žmogui nebereikėtų, jog kažkas kažką jam duotų ir jis gebėtų pats savarankiškai spręsti iškilusius sunkumus, prireikia šiek tiek daugiau negu tik gerų norų ir meilės. 7 gerieji darbai sielai įvardina tai, ką maždaug veikia socialinis darbuotojas ir kiek daug žinių bei kompetencijų reikia, siekiant suteikti kokybiškas ir savalaikes socialines paslaugas.

Dirbant su pažeidžiamais žmonėmis, labai dažnai tenka „nemokantį pamokyti“. Tam reikia ne tik kantrybės, kūrybiškumo, mokėti įvertinti individualius žmogaus gebėjimus, bet ir išmanyti socialinio darbo metodus. Patarti, paguosti ar sudrausminti taip pat reikia mokėti. Mes – socialiniai darbuotojai tą darome jautriai, empatiškai ir su meile. Mūsų siekis ne užmėtyti patarimais ir lyg pamojus burtų lazdele išspręsti iškilusius paslaugų gavėjo sunkumus, o padėti jam pačiam pamatyti ko turėtų imtis, atrasti kiekvieno stiprybes, įveiklinti jas ir maksimaliai panaudoti. O juk dažniausiai jau per pirmus susitikimus matom kas sukelia sunkumus ir ką daryti, tik mes, pasinaudodami savo žiniomis ir kompetencijomis, padedame žmogui pačiam nueiti pokyčių kelią. Mes tik palydime. Kas kartą imdamasi naujo atvejo primenu sau, kad mano tikslas yra tapti nebereikalinga. Kaip vienoje knygoje parašyta „Jam skirta augti, o man mažėti“. Dėti daugybę pastangų užmegzti ryšį, sušildyti žmogų, sukurti pasitikėjimą ir „paauginus“, „palydėjus“ švelniai, po  truputį trauktis. Paleisti ir tikėtis, kad manęs nebeprireiks.

Dažnai tenka ir drausminti. Juk socialinių darbuotojų klientai neretai būna sutrikę, paklydę, išsigandę ir nelaimingi. Dėl to dažnai elgiasi kitaip, nei visuomenėje priimta, netgi kelia pavojų sau ar kitiems. Mes elgiamės profesionaliai ir proaktyviai neužmerkdami akių į netinkamą elgesį. Ne visi vertina pagalbą, ne visi jos nori, ne visiems yra lengva priimti pastabas, ne visi geba atsiverti ir imti pasitikėti. Parodyti savo skaudulius yra be galo sunku. Lydint žmogų per pokyčius, ypač, jei einamas kelias pasitaiko akmenuotas ir klaidus, tenka susidurti su kaltinamais, pretenzijomis, reikalavimais, pykčiu, pasipriešinimu, kartais ir atvira agresija. Čia galima prisiminti 5 ir 6 gerąjį darbą sielai (įžeidimus atleisti, nuoskaudas nukęsti). Socialiniame darbe nėra vietos įsižeidimui, asmeninėms ambicijoms ar paslaugų gavėjo „baudimui“.

Septintasis gerasis darbas sielai kalba apie maldą. Manau, kad tarp socialinių darbuotojų (kaip ir bet kurios kitos profesijos atstovų) yra ir tikinčių, ir abejojančių, ir visiškų ateistų. Bet esu įsitikinusi, kad visi linki savo paslaugų gavėjams visko, kas gera. Aš pati ne kartą mintyse kreipiausi pagalbos „iš aukščiau“, kuomet jausdavausi bejėgė, pasimetusi ir nebežinodama ko imtis. Teko ir „Amžiną atilsį duok mirusiam Viešpatie“ šnabždėti…

Atrodytų, kad socialiniai darbuotojai vos ne šventieji iš prigimties. Nieko panašaus. Tam, kad profesionaliai išpildytumėm Šv. Vincento Pauliečio išpopuliarintus geruosius darbus, mes 4-6 metus studijuojame aukštosiose mokyklose, nuolat tobulinamės įvairiuose mokymuose, supervizuojamės, skaitome, domimės socialinių paslaugų naujovėmis, kaupiame patirtį, bendraujame ir dalinamės patirtimi tarpusavyje. Augame ir auginame.