Savojo įvaizdžio galia

Konsultuojant ir šiaip bendraujant su žmonėmis, neretai paaiškėdavo, kad didžiausia problema ne ta, kurią jie kelia į pirmą planą, bet daug gilesnė – jie netiki, jog yra verti… meilės. Vis gi pažinti save bei turėti teigiamą savojo „Aš“ įvaizdį, gerbti save, jausti sau simpatiją – tiesiog gyvybiškai būtina. Ribotas savęs pažinimas reiškia ir ribotą laisvę, o gilus pažinimas didina rinkimosi galimybes. Šiuos dalykus žinoti ir praktikuoti ypač svarbu, kai kuriame savo šeimą ir auginame vaikus.

Vaikystėje mūsų, kaip asmens patvirtinimą, mums visiems duoda tėvai ir aplinka, kurioje augame. Savo tėvų šeimoje iš keturių vaikų buvau vyriausia. Mano tėčio kažkada ištarti žodžiai: „Nijolė – protinga, klausykite jos!“ sunkiausiais gyvenimo etapais buvo atspirtis vilčiai – „Aš tai įveiksiu!“. Žymaus austrų gydytojo, psichiatro A. Adlerio mokyme apie vaikų ugdymą yra pastebėjimas, kad jeigu pasakoma viena kritinė pastaba vaikui, tuo pačiu metu turi būti ištarti 4 – 5 padrąsinimai ar padaromi kiti gestai, rodantys, kad jis yra mylimas.

Įvairūs mokslininkai aprašo skirtingas „Aš“ vaizdo formas. C. Rogers (1961m.) atkreipė dėmesį į realaus ir idealaus „Aš“ santykį. Jo nuomone, kuo didesnis skirtumas tarp to, kokį/ią save matome ir kokiu/ia norėtume būti, tuo didesnę įtampą ir nerimą patiriame. Jei realusis ir idealusis „Aš“ sutampa arba yra artimi, tokie žmonės pasitiki savimi ir pasižymi socialine pusiausvyra. Kiti mokslininkai ( W. James, J. Gahagan, G. Valickas, M. Snyder) yra išskyrę viešąją ir realią (privačią) „Aš“ vaizdo dimensijas. Žmonėms, labai besirūpinantiems savo viešuoju „Aš“ vaizdu, gręsia prarasti savo autentiškumą, nes tenka prisitaikyti prie aplinkybių ir besikeičiančių kitų žmonių lūkesčių. Tokie žmonės menkai atskleidžia savo asmeninius jausmus, siekius bei poreikius. Didėja atotrūkis tarp jų norų ir elgesio bei jo veiksmų. Antroji grupė žmonių, priešingai, bendraudami siekia būti savimi, drąsiai išreiškia tai, ką jaučia ir ką galvoja, tačiau nekreipdami dėmesio į kitus bei pasikeitusias aplinkybes, gali būti nelankstūs ir nejautrūs bendravimo partneriai.

Savosios vertės jausmą galima būtų išskaidyti į dvi dalis: savigarbą ir simpatiją sau. Savigarba – tai vertinamasis požiūrio į save aspektas: ar laikau save gabiu, energingu, valingu, lydimu sėkmės, gebančiu kontroliuoti savo gyvenimą, patikimu žmogumi, turinčiu už ką save gerbti ir kitiems keliančiu pagarbą. Simpatiją sau išreiškia emocijos ir jausmai savo paties atžvilgiu: ar domiuosi savuoju „Aš“, ar esu draugiškas su savimi, ar jaučiu artumą, šilumą, meilę pačiam sau, ar priimu save besąlygiškai, su visais trūkumais ir privalumais. Meilė sau neturi nieko bendro su egoizmu, savanaudiškumu ir išpuikimu. Meilė sau – tai pirmiausia savo unikalumo suvokimas ir pripažinimas.

Vienas svarbiausių savęs pažinimo būdų yra savistaba. Tai – savo paties psichinių reiškinių ir veiksmų stebėjimas, procesas, kai mes žvelgiame į savo mintis, jausmus, norus, ketinimus. Mes pernelyg mažai tam skiriame laiko, kita vertus, ne visus savo jausmų ir elgesio motyvus sąmoningai suvokiame. Norėdami išmokti savistabos, užduokime sau šiuos klausimus:

Stebėdami save, gauname tik dalį informacijos apie save. Didele dalimi savęs pažinimą įtakoja aplinkiniai. Bendraudami mes ne tik stebime save kitų akimis, bet kartu ir lyginame save su aplinkiniais. Lygindami save su pranašesniais už save, galim apibrėžti siektinus standartus, bet tuo pačiu nuolat matyti save kaip prastesnius, blogesnius už kitus. Lygindami save su silpnesniais už save, galim apsaugoti savo Ego ir savo vertės kėlimo strategiją. Tačiau jei mes norime objektyvaus savęs pažinimo, tuomet naudingiau būtų save vertinti, lyginant save su panašiais žmonėmis.

Save pažįstame ir atsiskleisdami kitiems. Atsiverdami kitam žmogui, mes galime pasiekti aukštesnį savęs suvokimo lygį. Savęs atskleidimas priklauso nuo pasitikėjimo žmogumi, kuriam atsiskleidžiame. Žmonės, kurie noriai atsiveria bei noriai priima informaciją apie save iš kitų, turi daugiausiai galimybių ir formuoti brandžius tarpasmeninius santykius, ir giliau pažinti save. Ir atvirkščiai, jeigu mes užsisklendžiame savyje, negauname atgalinio ryšio, mes blogiau suvokiame save, nuo to kenčia tarpasmeniniai santykiai.

Taigi geras savęs pažinimas ir adekvati savivertė labai padeda tarpasmeniniuose santykiuose. Ir ypač santuokoje. Kiekvienas trokštame lygiavertiško bendravimo ir abipusiškumo. To mokomės visą gyvenimą.