Socialinio darbo su šeimomis tikslas – padėti šeimoms savarankiškai spręsti įvairius iššūkius ir užtikrinti vaikų bei visos šeimos gerovę. Vis dėlto visuomenėje neretai pasitaiko mitų apie šią pagalbos formą, o klaidingi įsitikinimai gali trukdyti šeimoms priimti pagalbą bei efektyviai pasinaudoti esamais ištekliais. Be to, tai apsunkina socialinių darbuotojų galimybes objektyviai įvertinti situaciją bei tinkamai planuoti ir vykdyti darbą.
Tikimės, kad šis straipsnis apie faktus ir mitus atvejo vadybos procese padės atskirti tikrą informaciją nuo gajų stereotipų ir skatins teisingą bei empatišką požiūrį į socialines problemas.
1 MITAS. Jeigu man taikoma atvejo vadyba – aš bloga mama arba tėtis.
FAKTAS: jeigu šeimai pradėta teikti atvejo vadyba, tai reiškia, kad šeima šiuo metu patiria socialinius iššūkius, su kuriais pačiai šeimai susitvarkyti gali būti sudėtinga. Kartais, kai problemos liečia pačius brangiausius šeimos narius – artimieji natūraliai jaučia didelį stresą ir sunkiai gali tinkamai įvertinti savo situaciją. Būtent tokiais momentais iš šalies suteikta parama, struktūruota pagalba gali tapti esmine priemone šeimos gerovei užtikrinti. Šiuo atveju pagalbos prašymas ir/ar pagalbos priėmimas turėtų būti suprantamas ne kaip silpnumo požymis, o natūrali reakcija į sudėtingas situacijas.
2 MITAS. Socialinis darbuotojas išspręs visas šeimos problemas.
FAKTAS: socialinio darbuotojo pagalba orientuota į tai, kad atsakomybę už priimamus sprendimus priimtų patys tėvai. Taigi dažnai kylanti problema – klaidingi klientų lūkesčiai atvejo vadybai. Socialinis darbuotojas nesiekia veikti ,,aktyviai”, ypatingai, jeigu mato, kad pati šeima turi resursų spręsti kylančius sunkumus. Dažna klaida, jog tikimasi, kad problemas išspręs specialistai. Kai tai nevyksta, šeima teigia, kad jokios pagalbos nesulaukia. Svarbu, kad socialinis darbuotojas pradėdamas darbą apibrėžtų savo pareigybių ribas ir informuotų šeimas, kad jo vaidmuo – suteikti emocinį palaikymą, nukreipti šeimą pas specialistus, motyvuoti keistis, o ne išspręsti visus šeimoje kylančius sunkumus.
3 MITAS. Socialinis darbuotojas suinteresuotas, kad atvejo vadyba tęstųsi kuo ilgiau.
FAKTAS: atvejo vadyba šeimai tęsiama iki tol, kol matoma, kad ji susiduria su sunkumais, kuriuos savarankiškai išspręsti gali būti nelengva. Atvejo vadybos specialistai nuolat vertina šeimos pokyčius ir, jei pastebima, kad šeima gali sėkmingai funkcionuoti savarankiškai, atvejo vadyba nutraukiama. Socialinis darbuotojas dalijasi savo įžvalgomis su kitais specialistais ir, jei mano, kad atvejo vadybą reikia tęsti, tai daroma ne dėl asmeninės naudos, o siekiant užtikrinti šeimos gerovę ir tinkamą pagalbą.
4 MITAS. Atvejo vadyba taikoma tik ,,asocialioms” šeimoms.
FAKTAS: atvejo vadyba taikoma šeimoms, susiduriančioms su įvairiais ilgalaikiais ar trumpalaikiais sunkumais, nepriklausomai nuo šeimos socialinės padėties. Viena dažniausių priežasčių išlieka suaugusiųjų priklausomybės – alkoholio, psichoaktyviųjų medžiagų, azartinių lošimų ir kitos, kurios lemia kompleksinės pagalbos šeimai poreikį. Vis dažniau specialistų dėmesį patraukia ir intensyvūs tėvų tarpusavio konfliktai, ypač skyrybų atvejais, kai į ginčus tiesiogiai ar netiesiogiai įtraukiami vaikai. Taip pat išlieka aktualios įvairios smurto šeimoje formos – fizinis, psichologinis, seksualinis ir kt. Vaikų ir paauglių sunkumai dažnai pasireiškia delinkventiniu elgesiu: įstatymų pažeidimais, bėgimu iš namų, vandalizmu; priklausomybėmis, elgesio ir emocijų problemomis, taip pat mokymosi sunkumais bei ugdymo įstaigų nelankymu.
5 MITAS. Socialinis darbuotojas = vaikų teisių apsaugos specialistas.
FAKTAS: dažnai, šeimoje įvykus krizinėms ar sudėtingoms situacijoms, tėvams tenka bendrauti su daugybe skirtingų specialistų: vaikų teisių apsaugos specialistais, socialiniais darbuotojais, atvejo vadybininkais ir kt. Žmogui, pirmą kartą susiduriančiam su šeimos gerovės sistema, ši pareigybių įvairovė gali kelti sumaištį ir nesaugumo jausmą. Vaikų teisių apsaugos specialistas pirmiausia reaguoja į gautus pranešimus apie galimus vaikų teisių pažeidimus ir atvyksta pas šeimą įvertinti vaiko saugumo ir bendros situacijos. Atlikus vertinimą, šie specialistai bendradarbiauja su socialines paslaugas šeimoms teikiančiomis įstaigomis. Jeigu šeimoje nustatomi vaikų teisių pažeidimai, rizika vaiko saugumui ir gerovei, šeimai pradedama taikyti atvejo vadyba. Nuo šio momento pagrindiniais šeimos kontaktais tampa atvejo vadybininkas ir socialinis darbuotojas. Jie kartu su šeima ir kitais specialistais planuoja pagalbą, derina paslaugas ir siekia, kad tiek vaiko, tiek tėvų poreikiai būtų kuo geriau patenkinti, o situacija šeimoje ilgainiui stabilizuotųsi.