Savivertė neatsiejama žmogiškosios prigimties dalis. Ji yra įgimta kaip kvėpavimas, alkio, troškulio ar miego poreikis. Ji susijusi su pačiu žmogumi, su tuo, kas jis yra. Savivertė pradeda formuotis vaikystėje ir yra giluminė bei neatsiejama nuo savimonės. Jos dėka, mes galime mąstyti apie save, savo poelgius, stebėti save iš šalies. Kartais tai gali būti dovana, bandant padėti sau keistis, augti ir stiprėti kaip asmenybei, kartais tai gali virsti nuolatine kančia ir vidinio sąstingio patyrimu, jeigu savęs stebėjimas yra persmelktas nuolatiniu savęs vertinimu, kritikavimu ir niekinimu.
Teoriškai visi galime priimti ir suvokti tiesą, kad esame iš prigimties vertingi, orūs, kad labai svarbu save mylėti, save vertinti ir palaikyti. Vis dėl to, praktiškai pritaikyti šias tiesas nėra paprasta.
Savivertės įtrūkimai
Mūsų vidinė būsena, nuotaika, jausmai nuolatos kinta ir mainosi. Kartais mes jaučiamės kupini energijos, kartais bejėgiški, nusivylę savimi ir viskuo, kas mus supa aplinkui. Natūralu, kad mūsų santykis su savimi patiria įkalnių ir nuokalnių. Ir šie savivertės svyravimai yra naudingi. Jie praneša apie mūsų pastangų sėkmę arba nesėkmę, apie mūsų patiriamą socialinį pripažinimą ar atstūmimą.
”Tai ar mūsų savivertė yra pakankamai sveika, atskleidžia ne tie momentai, kai mes jaučiamės pasitikintys savimi, kai mums sekasi, bet tuomet, kai jaučiamės netobuli, pažeidžiami, pasimetę, abejojantys savimi, apimti netikrumo jausmo.
Kai gyvenimas pasidaro sunkus, mūsų savivertės įtrūkimai negailestingai prieš mus atsiskleidžia visa savo jėga. Kokią žinutę sau siunčiame, kai jaučiamės netobuli ir niekam tikę: „koks tu nevykęs (-usi)“ ar „nepaisant to, kas nutiko, vis vien tave mylėsiu“. Tas vidinio kritiko žvilgsnis į save šiandien yra kadaise realiai išgyventos mūsų patirtys, kuomet kitų žvilgsnis į mus buvo kritiškas, nuvertinantis, teisiantis. Vidiniame pasaulyje susiformavusi kritikuojanti figūra yra daug kartų stipresnė lyginant su išoriniame gyvenime patiriama kitų kritika.
Kartais girdėdama, kaip žmonės save koneveikia dėl savo poelgių, paklausiu, ar tai kaip jie su savimi kalbasi dabar, jie taip pat kalbėtų ir savo geram draugui, jeigu jis pasakotų apie save. Visi kaip vienas atsako, kad jokiais būdais, jie jį arba ją palaikytų ir drąsintų.
Kodėl kartais taip sunku palaikyti save, kai to labiausiai reikia?
Neretai daug kančios kyla dėl to, kad viduje susikuriame iliuziją apie tai, „koks turėtų būti gyvenimas ir aš jame“ ir ši iliuzija mažai ką turi bendro su realiai patiriamu gyvenimu. Visi turime trūkumų, kartais patiriame abejonių, nesėkmių, pralaimėjimų, tai yra neišvengiama. Tačiau, jeigu viduje turime įsitikinimą arba nuostatą, kad „turiu būti tobulas, negaliu suklysti“ arba „gyvenimas neturi būti toks neteisingas“ nuolat susidursime su nepasitenkinimo savimi ir pasauliu jausmu, nusivylimu, savęs arba aplinkinių kaltinimu, kad viskas klojasi ne taip „kaip turėtų būti“. Gyvenimas ir mūsų kasdienybė yra visokia, su gausybe iššūkių arba kartais su visa uždengiančiais tuštumos ir nuobodulio debesimis.
Tad, ar mes galime tikėtis, kad nuolat jausimės turintys stabilų savivertės jausmą? Knygos „Netobuli, laisvi ir laimingi“ autorius psichoterapeutas ir psichiatras Christophe Andre rašo, jog natūralu, jog mes negalime nuolatos jaustis savimi patenkinti ir pakylėti. Tai niekada ilgai netrunka, „…kartais būnam vientisa visuma, darniai veikiam ir mąstom. O kartais stebim kaip gyvenam, ir veikiam tarsi būtume išėję iš savęs ir atidūrę išorėje. Kartais mes sau patinkam, kartais savęs nekenčiam.“
Ugdyti savivertę nėra lengvas procesas
Ugdyti savivertę – nuolatinis savistabos ugdymas, mokymasis matyti save tarsi iš šalies, neteisiant, siekiant įsisąmoninti ir suprasti, kas šiuo metu vyksta su manimi, kaip aš patiriu pasaulį ir save jame. Vienas iš svarbiausių dalykų, siekiant ugdyti savivertę, yra mokymasis save gerbti. Kitaip tariant priimti save, savo poelgius, mintis, jausmus su atjauta, nenuvertinant, nebandant pabėgti nuo skaudžių pamokų. Tai nereiškia, kad turime patenkinti visus savo norus ar įgeidžius, bet pagarbiai priimti ir įsiklausyti į juos, neužgniaužti, nesakyti, kad „tai nesąmonė“.
Pasak Christophe Andre, „gyventi – tai veikti, pažinti save, atsiskleisti, rizikuoti…Leisti sau gyventi – tai liautis kovoti ir nemėginti kas minutę tikrinti ar taisyti savo įvaizdžio. Jeigu per daug saugosimės – gyvenimas neatliks atitaisymo ir brandinimo darbo. Pasikeisti galima tik protingai veikiant.“
Pabaigai noriu pasidalinti gražiu eilėraščiu, kuris galbūt gali pagelbėti tuomet, kai pradėsime jausti, kad vėl bergždžiai bandome kopti į tobulumo stiklo kalbą.
- santykiais su žmonėmis, šalia kurių jaučiamės esantys „tvarkoje“,
- veikla, į kurią kviečia širdis ir siela,
- asmeninių iššūkių ir vidinių konfliktų įveikos patyrimais,
- leidimu sau jausti, išlaikyti jausmus ir rasti būdų juos paleisti,
- leidimu sau būti nepatogiu kitiems,
- drąsą pasirodyti netobulam…
Reguliariai kartotinas manifestas
Ignė Stuart
Šiandien aš nesistengsiu nieko padaryti geriau, nei vakar.
Šiandien nė kiek nepasistūmėsiu priekin, nebent – į kairę arba atgal.
Šiandien ničnieko nesieksiu – nebent tik to, kas nei logiška, nei racionalu.
Apsaugokit dievai, jei netyčia imsiu ir patobulėsiu –
jau veikiau smarkiai atsiliksiu ir tapsiu kažkam mažiau priimtina.
Tai jau tikrai nesistengsiu pralenkti pernykštės savęs –
te ji kuo ilgiau pabūna nepralenkiama.
Šiandien aš nieko nenoriu žinot nei suprasti –
te žino ir supranta kvailiai.
Šiandien aš pati sau, šiaip sau – buvoju.
Kaip buvoja medis, žolė, vanduo, paukštis, kuris štai romus sau
ant stogo kraigo tupi, nuolankiai įprasmindamas šį pasaulio ruoželį,
būdamas eiline kuosa įprastą šiokiadienį –
kas pasakė, kad tai ne prakilni galia?
Šiandieną esu kaip esu, kaip buvoja smiltys:
gyvastingos, šokančios, lengvos,
atviros tai jūrai, tai dangui,
be paliovos, lėtai besismelkiančios
balzganos dienos
šerdin.