Kaip spręsti darbuotojų trūkumo socialiniame darbe problemą? Socialinių darbuotojų trūkumo problema Lietuvoje įvardijama, regis, vos tik šiai profesijai pradėjus formuotis sulig pirmosiomis socialinio darbo absolventų laidomis 1994 m. (sud. Jakutienė ir kt., 2009). Viešai skelbiama, kad socialinių darbuotojų gretas sudaro maždaug 5 tūkst. profesionalų ir profesionalių, o socialinio darbo bendruomenę kasmet potencialiai papildo maždaug 200 absolventų. Daug tai ar mažai mūsų bendruomenei – požiūrio klausimas. Remiantis LAMA BPO duomenimis, vien 2024 m. buvo pasirašytos 1324 studijų sutartys šalies universitetuose informatikos mokslų srityje, dar 1230 sutarčių inžinerijos ir technologijų mokslų srityse, taip pat 536 sutartys menų sferoje (neįskaitant valstybės nefinansuojamų studijų programų ir kolegijų) (LAMA BPO, 2024). Taigi, palyginus su kitomis aukštojo mokslo sritimis, į mokyklos aktų salę telpančių naujųjų socialinio darbo abiturientų skaičius nedžiugina.
Šių metų pradžioje XIX-osios Vyriausybės socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – SADM) ministrė I. Ruginienė LRT radijui interviu metu pripažino, kad šios srities „darbuotojų trūkumas yra labai didelis ir tai susiję ne tik su finansiniais poreikiais, darbo sąlygomis, bet ir su tuo, kad šis darbas reikalauja didžiulio atsidavimo, atjautos ir didelių pastangų“ . Tąkart Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos prezidentė J. Tamašauskienė teigė, kad „poreikis socialiniams darbuotojams didėja, tačiau profesionalų skaičius neauga, o jų trūksta tiek miestuose, tiek regionuose“ (LRT, 2025). Abiejų respondenčių žodžius šios esė rašymo metu iš dalies patvirtina ir greita darbo pasiūlos apžvalga Užimtumo tarnybos (toliau – UŽT) internetiniame tinklapyje, kur vienu metu Lietuvoje darbdaviai ieško daugiau nei 30 specialistų ir specialisčių su socialinio darbo aukštuoju išsilavinimu (UŽT, n.d.).
Aukštas socialinių paslaugų teikėjų poreikis ne tik išlieka, bet ir ilgainiui auga. Remiantis 2024 m. duomenimis, laisvų, neužpildytų darbo pozicijų skaičius šalyje žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio darbo sektoriuose viršijo Lietuvos vidurkį ir siekia 2,3 proc. (UŽT, 2024), 2022 m. šis skaičius siekė 1,7 proc. (Valstybės duomenų agentūra, 2023). Gediminas Baikštys Pal. J. Matulaičio šeimos pagalbos centro Socialinis darbuotojas su šeimomis atvejo vadybos proceso metu 5 Aukštas socialinių paslaugų teikėjų poreikis ne tik išlieka, bet ir ilgainiui auga. Remiantis 2024 m. duomenimis, laisvų, neužpildytų darbo pozicijų skaičius šalyje žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio darbo sektoriuose viršijo Lietuvos vidurkį ir siekia 2,3 proc. (UŽT, 2024), 2022 m. šis skaičius siekė 1,7 proc. (Valstybės duomenų agentūra, 2023).
Socialinių darbuotojų trūkumas ir dėl jo didėjantis darbo krūvis reikšmingai prisideda prie profesinio perdegimo sindromo formavimosi, darbuotojams gali nepavykti atlikti visų būtinų darbų, mažėja profesinė motyvacija ir prastėja darbo kokybė (Gudžinskienė, Pozdniakovas, 2021). Taigi, specialistų trūkumas ne tik neigiamai veikia pačių socialinių darbuotojų emocinę sveikatą ir darbo rezultatus, skatina darbuotojų kaitą, tačiau taip pat ir socialinių paslaugų gavėjai patiria neigiamas pasekmes.
Apibendrinant ir studentų nepritraukiančias socialinio darbo studijų programas, ir viešai matomą šios profesijos poreikį, ir jaučiamą darbo pasiūlą, kyla natūralus klausimas, kokių veiksmų derėtų imtis, kad socialinio darbo profesiją atrastų vis daugiau žmonių? Gal su pipete padidinti atlyginimus, o galbūt vėlinti pensinį amžių ar sukurti serialą apie socialinius darbuotojus – superherojus?!
Visos šios idėjos išties „šaunios“ , tačiau vargu, ar jos išspręstų struktūrinę socialinio darbo darbuotojų stygiaus problemą. Derėtų nustoti mindžikuoti vietoje ir ieškoti drąsių sprendimų, kaip į socialinį darbą pritraukti naujus ekspertus. Manau, išeitis, kaip padidinti mūsų bendruomenės gretas, yra (!), tačiau tam svarbu plėsti ir savo pačių požiūrį į save, ir požiūrį į šią profesiją (serialo kurti nereikės). Lietuvos Respublikos (toliau – LR) socialinių paslaugų įstatyme nurodoma, kad socialiniu darbuotoju gali dirbti tik asmenys, turintys aukštojo mokslo kvalifikaciją, įgytą baigus socialinio darbo studijų krypties studijas (LR SADM, 2025), įstatymas nenurodo išlygos šį išsilavinimą įgyti per tam tikrą laiką, jau pradėjus dirbti socialinį darbą.
Vis dėlto Lietuvoje esama pavyzdžių, kai atsakingą ir kruopštų darbą dirba tam išsilavinimo neturintys specialistai, ir teisės aktai to nedraudžia, o aplinka net skatina. Tai – mokytojo profesija, kurią išbandyti galima ir neturint pedagogo kvalifikacijos. LR švietimo įstatyme nurodoma, kad asmenys per 2 metus nuo darbo mokytoju pradžios privalo įgyti pedagogo kvalifikaciją (ŠMM, 2025). Lietuvos aukštosios mokyklos sudaro galimybes šią kvalifikaciją įgyti per 1-1,5 metų laikotarpį tiems, kas jau yra įgiję bakalauro laipsnį kitoje srityje, stojant taip pat svarbi ir pedagogo kvalifikacijos siekiančiojo motyvacija. 6 Programa „Renkuosi mokyti!“ jau 17 metų buria bendruomenę, kuri į mokyklas pritraukia įvairių sričių ekspertus, norinčius užsiimti pedagogine veikla, tačiau neturinčius pedagogo kvalifikacijos (Mokyklų tobulinimo centras, n.d.). „Renkuosi mokyti!“ bendruomenė ir LR švietimo įstatyme nurodyta išlyga dėl išsilavinimo gali tapti puikiu pavyzdžiu ir precedentu, siekiant į socialinio darbo profesinį lauką pritraukti daugiau įvairių sričių ekspertų, kuriems jautrumas socialinėms problemoms nėra svetimas.
Taigi, socialinių darbuotojų trūkumo problemą kviečiu spręsti mažinant darbuotojų skaičių! Įsitraukti į socialinio darbo lauką kvieskime ne darbuotojus, tačiau savo gyvenimiškosios patirties ekspertus, rinktis dirbti socialinį darbą skatinkime mūsų paslaugų gavėjus ir žmones, kurie geriausiai savo asmenine patirtimi žino, ką reiškia išgyventi sunkias socialines situacijas.
Ekspertai iš patirties (angl. experts by experience) – tai žmonės, turintys asmeninę patirtį, naudojantis įvairaus pobūdžio sveikatos ar socialinėmis paslaugomis arba prižiūrintys, globojantys asmenį, kuris jomis naudojasi.
Ekspertų iš patirties įtraukimas į sprendimų priėmimą jau yra plačiai taikomas, pavyzdžiui, D. Britanijoje šiems asmenims suteikiama galimybė išsakyti savo, kaip socialinių paslaugų gavėjų, nuomonę. Tuo siekiama ne tik aktyviai išklausyti šių asmenų turimą patirtį, tačiau taip pat gerinti paslaugų teikimo kokybę ir socialines paslaugas pritaikyti pagal jas gaunančių asmenų poreikius (Hamaizia, 2024). Kitas pavyzdys taip pat iš D. Britanijos rodo, kad asmenys, kuriems vaikystėje buvo taikoma globa arba jie šiuo metu globoja vaiką, yra kviečiami įsitraukti į organizacijos, atsakingos už globėjų palaikymą, veiklą kaip patirties ekspertai, tapdami lektoriais, tinklaraštininkais ar knygų bendraautoriais (CoramBAAF, n.d.). Šių ekspertų turima patirtis plačiai vertinama ir įveiklinama taip pat ir Suomijoje, kur ekspertai iš patirties, kurie buvo globojami, pastaruosius du dešimtmečius rengia rekomendacijas šalies politinėms institucijoms globos ir vaiko teisių apsaugos klausimais (Pösö, 2018).
Ekspertai iš patirties D. Britanijoje taip pat yra įtraukiami į socialinio darbo studijų programas aukštosiose mokyklose, kviečiant juos tapti pranešėjais paskaitose, su studentais mažose darbo grupėse jie dalinasi savo patirtimi ir atsako į būsimiems socialiniams darbuotojams kylančius klausimus (Planas-Lladó, Pallisera, 2024). Ekspertai iš patirties gali reikšmingai prisidėti, organizuodami savitarpio palaikymo grupes arba įsitraukdami į jų veiklą tiek globos, tiek psichikos sveikatos srityse (Gvaldaitė, 2020, Levickaitė, Grigaitė, 2023).
Pastebėtina, kad savitarpio paramą teikiantys asmenys, kurie patys yra ekspertai iš patirties, geba geriausiai bendrauti su panašius sunkumus patiriančiais asmenimis, užmegzti su jais artimą emocinį ryšį ir juos palaikyti (Levickaitė, Grigaitė, 2023).
Konsultuodamiesi su darbuotojais, turinčiais asmeninės patirties paslaugos gavėjui svarbioje temoje, asmenys jaučiasi saugiau ir gali sukurti lygiavertį santykį, auga pasitikėjimas siūloma pagalba ir mažėja institucinė baimė (Rosenberg, Argentzell, 2018). Unikalus ekspertų iš patirties įtraukimas į sprendimų priėmimą taikomas ir Lietuvoje, jį „Pokyčių forumo“ formatu organizuoja Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklas (toliau – NSMOT). „Pokyčių forumu“ siekiama įtraukti pažeidžiamas grupes – skurdą ir socialinę atskirtį patiriančius asmenis – į nacionalinio ir vietos lygmens viešosios politikos sprendimų priėmimo procesą ir įgalinti juos atstovauti savo interesus patiems (NSMOT, n.d.). Surinkus informaciją iš „Pokyčių forumo“ dalyvių, yra sukuriamos ataskaitos ar kitos priemonės, kuriomis visuomenę bei sprendimo priėmėjus siekiama supažindinti su skurdo, nelygybės ir kitomis problemomis, taip inicijuojant visuomenės nuomonės pokytį, taip pat politinius, socialinius ir teisinius pokyčius Lietuvoje.
Apibendrinant, remiantis užsienio valstybių ir Lietuvos praktika, ekspertai iš patirties gali būti aktyviai įtraukiami, ugdant studentus, organizuojant paskaitas, konsultuojant paslaugų gavėjus ir rengiant rekomendacijas politinius sprendimus priimančioms institucijoms.
Ekspertų iš patirties įtraukimas, teikiant socialines paslaugas arba formuojant viešąją politiką, yra įmanomas ir turintis didelį potencialą. Siekdami spręsti socialinių darbuotojų trūkumo problemą, turime galimybę įveiklinti tuos asmenis, kurie patys yra patyrę skurdą, benamystę, turi asmeninės globos patirties ar patys globoja, yra (ko)priklausomi ir yra pasiekę remisiją, turi įvairaus pobūdžio negalią ar patirties su psichikos sveikatos sistema ir pan. Ši patirtis – tai neįkainojamas turtas, galintis padėti žmonėms, patiriantiems įvairius sunkumus, lengviau sukurti pasitikėjimu grįstą, tvirtą emocinį ir lygiavertį santykį su šios srities ekspertu. Suprantama, kad šiems ekspertams iš patirties ir dabar nėra draudžiama įgyti socialinio darbo kvalifikaciją ir dirbti socialinį darbą, tačiau ar tai yra skatinama, ar tam skiriamas pakankamas dėmesys?
Programa „Renkuosi mokyti!“ ir švietimo įstatymas sudaro sąlygas ir aktyviai kviečia įvairių akademinių sričių atstovus tapti mokytojais, tačiau ekspertinės patirties turintiems ši „švietėjiška“ išlyga socialiniame darbe padaryta nėra, trūksta sistemingo ir struktūruoto požiūrio į asmenis, kurie savo patirtimi galėtų dalintis su socialiai jautriomis visuomenės grupėmis.
Idėja keisti socialinių paslaugų įstatymą ir burti ekspertų iš patirties bendruomenę yra novatoriška ir reikalauja platesnio jos aptarimo, tačiau juk siekis kurti pokytį – tai nuolatinė socialinio darbo misija.
Susiduriant su socialinių darbuotojų trūkumu ir plečiantis teikiamų socialinių paslaugų spektrui, sisteminių pokyčių poreikis tik augs. Taigi, aktyvesnis ekspertų iš patirties įtraukimas į socialinio darbo sritį, tikiu, gali tapti puikia galimybe praturtinti mūsų šalies socialinės srities sistemą ir užpildyti tiek tuščias darbo vietas, tiek pagalbos ieškančio kliento kasdienybę ir, žinoma, pustuštes aukštųjų mokyklų auditorijas. Į socialinį darbą kvieskime ne darbuotojus, bet ekspertus!
Ši esė 2025 metais dalyvavo Lietuvos socialinių darbuotojų esė konkurse ir tapo viena iš nugalėtojų.
Originaliai esė publikuota https://www.lsda.lt/2025-m-lietuvos-socialiniu-darbuotoju-ese-konkurso-nugaletojai/.