Atpažinti sieloje kylančias įvairias paskatas tam, kad geras priimtume, o blogas – iškart atmestume, išties nėra toks paprastas ir lengvas uždavinys. Nes mūsų galvose verda didžiulis minčių chaosas. Rekolekcijų, vykusių Pal. J. Matulaičio parapijos šeimoms, metu vadovas kunigas Mindaugas Malinauskas, SJ, supažindino dalyvius su dvasių atskyrimo taisyklėmis pgl. šv. I. Lojolą. Kada patiriame dvasinę paguodą, o kada nepaguodą, kas tai yra, kaip atskirti dvasinę nepaguodą nuo psichologinių jausenų.
Jeigu lengva kreiptis į Dievą, Jam dėkoti, Jį garbinti, Jo prašyti, melsti, jei siela užsidega meile Dievui arba lieja ašaras dėl savo nuodėmių ar dėl Kristaus kančios, jei gimsta pasiryžimai Jam bei artimui labiau pasišvęsti ir tarnauti, esame dvasinėje paguodoje. Priešinga būsena yra dvasinė nepaguoda. Jos metu siela tampa tingi, drungna, liūdna ir tarsi atskirta nuo Kūrėjo ir Viešpaties. Taip yra tiems, kas eina dievop. Tiems, kurie eina priešinga kryptimi, priešas pasiūlo įvairių „gardėsių“ malonumų pavidalu, ir siela gali pamanyti, kad tai – iš Dievo, kad esu paguodoje. Tuo tarpu maldos nėra, sakramentai apleidžiami, sąžinė „nuraminama“, vis labiau patikima melu, kad ir be Dievo galima apsieiti. Ateina nepaguoda, tolstama nuo Dievo ir bažnyčios. Kunigas Mindaugas davė priešo charakteristikas: tai yra manipuliatorius; jis ieško mūsų silpnų vietų ir veikia per mūsų sužeistumus; siekia slaptumo.
Piktosios dvasios tikslas – sielą įtraukti į nuodėmę, pasiekti, kad nuodėmė būtų pateisinama, toleruojama. Durys piktajai dvasiai įeiti į žmogų gali būti šios: didelis pyktis, didžiulė aistra, burtininkavimai, ezoteriniai dalykai, vilčių sudėjimas į daiktus, į materiją.
Lektorius akcentavo įrankius, kuris tikintis žmogus turi naudoti, užklupus priešui ar nepaguodai. Daugiau melstis, net jei nesinori ir sunku, net jei tai tik lūpų malda. Labiau tirti savo sąžinę, eiti išpažinties, atlikti tinkamą atgailą. Svarbu nesusitapatinti su nepaguoda, niūriomis mintims, o suspaudimo akimirkomis kovoti taip vadinamomis strėlinėmis („blic“) maldomis. Turime surasti tuos sakinius ar žodžius, kurie kyla iš mūsų širdies, kai šaukiamės Viešpaties pagalbos. Tai gali būti: „Jėzau, gelbėk mane!“, Jėzau, pasitikiu tavimi!“, Jėzau, myliu tave!“, „Jėzau, tu esi mano gyvenimo Viešpats!“, „Viskas, ką turiu, kas esu, yra tavo, Viešpatie!“ ir pan. Visi, kas eina dievop, turi susikauti su piktuoju, kuris trokšta užimti Dievo vietą ir vadovauti žmogaus troškimams bei priversti tarnauti blogio jėgoms.
Jėgų kautis mes gauname iš šaltinio. Mano gyvenimas yra Dieve, Jis nori mano buvimo ir jeigu leidžia man būti žemėje, turi man planą, ir visos aplinkybės tam duotos. Mes esame Jo rankos ir kojos nešti gerajai naujienai. Kas turi kiekviename iš mūsų įvykti, kad eitume į dangų?! Tikėjimo šuolis. Kaip to latro, kybojusio šalia Kristaus: „ Viešpatie, atmink mane savo Tėvo karalystėje!”. Bet turime viską atiduoti į Dievo rankas ir melstis taip, kad viskas nuo Jo priklausytų, o veikti taip, tarsi viskas priklauso nuo manęs. Klauskime savęs, ar mano malda mane keičia? Ar
darausi panašesnis/ė į Kūrėją, ar maldoje aš dar vis Dievą garbinu, ar jau apie save mintiju? Šaukimės šventųjų, gerųjų dvasių užtarimo. O jos pas mus gali patekti tik pro šiuos vartus – per Dievo žodį, sakramentus, maldą, per dvasinį palydėjimą, per Dievo patirtis, savijautos analizę, per tikinčiųjų bendruomenę ir paties asmens tvirtą apsisprendimą eiti tikėjimo keliu.
Ps 16, 1-6
“Apsaugok mane, Dieve,
nes pas tave ieškau užuovėjos.
Sakau VIEŠPAČIUI: „Tu mano VIEŠPATS.
Tik tu esi visa mano laimė“.
Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas.
Kas skuba pas kitus dievus,
tik labiau save skaudina;
Kraujo liejamųjų atnašų jiems neliesiu
nei jų vardų savo lūpomis netarsiu.
VIEŠPATIE, tu esi man skirtoji dalis ir mano taurė,
mano likimas tavo rankoje!
Man matavimo virvė krito smagioje vietoje, –
iš tikrųjų nuostabus yra mano paveldas!“.
Rekolekcijos baigėsi, sugrįžtame į gyvenimo dykumą, kurioje kartu ir pavieniui ieškosime šaltinio, iš kurio galėtume atsigerti ir kitiems jį parodyti. Esame ne vieni. Su mumis – Jėzus.
Nijolė Kukuraitienė
Sustoti, savo sielos žvilgsnį pakelti į Dievą ir tai padaryti kartu su bendruomene – didžiulis džiaugsmas ir didelė privilegija. Straipsnis parengtas po Pal. J. Matulaičio parapijos šeimų rekolekcijų „Dvasinė kova – kaip susitvarkyti savyje“.
Dalyvių atsiliepimai:
Patyrėme džiaugsmą susitikti su Dievu ir bendruomene.
Jėzus įkūrė Bažnyčią, kiek mažai mes pasiimame iš jos lobyno.
Jei leidi blogoms mintims užsibūti tavyje, nusižengi Dievo meilei.
Neplak savęs, tai atitolina tave nuo Dievo.
Atėjau didelėje nepaguodoje ir sumaištyje, išeinu paguosta.
Supratau, kad psichologiškai gali jaustis nekaip (ir nuvargęs, ir skubantis, ir sutrikęs), o tuo tarpu būti dvasinėje paguodoje.
Už lėtumą dėkoju, visai pamiršau vaikus, taip nuostabiai savanoriai jais rūpinosi.
Labai patiko šlovinimo ir maldos vakaras, kuomet broliai ir sesės ėjo išpažinties.
Dėkojam organizatoriams ir kunigams už jų pasiaukojamą tarnystę.
Pasiryžimas – kiekvienoje dienoje įgalinti maldą, paprastiems dalykams suteikti vertę.
Gyvenimas – tai dykuma, apsilankėme oazėje, pagirdėme savo kupranugarius.