Skip to main content

Ar tikrai vaikai vien tik nekantrūs, nuobodžiaujantys ir užsisklendę?

Suaugę vis dažniau pastebime ryškių skirtumų tarp savęs ir dabartinės kartos. Apima dvejopi jausmai – džiugu, kad pasaulis tobulėja ir jauni žmonės darosi gudresni, greičiau mokosi, tačiau taip pat ir liūdna, kad bendravimą keičia technologijos, smalsumą – abejingumas, žaidimus lauke – tingumas. Kalbama, kad ši karta – buvimo viduje karta. Ir iš tikrųjų, daug daugiau laiko praleidžiame patalpoje, ypač tie, kurie gyvename mieste. Tačiau taip svarstydama primenu sau, dalykai nėra vien tik blogi ar vien tik geri. Vedina šių minčių, kalbėjausi su vaikų ir paauglių psichologe Gintare Jonutiene apie vaikų elgesį, santykį su aplinkiniais ir nuo mažų dienų formuojamus įpročius, turinčius įtakos ateičiai. Taigi perduodu žodį Gintarei.

Kad kartos skiriasi – faktas. Tačiau nedrįstu to absoliutinti, kadangi nesu tyrėja ir negaliu daryti išvadų, išryškinančių šių dienų skirtumus. Nemanau, kad šios kartos vaikai yra labiau abejingi ar mažiau motyvuoti negu ankstesnių kartų vaikai. Toks elgesys yra daugiau ar mažiau natūralus dalykas. Dirbu su įvairių sunkumų (netinkamas elgesys namuose, mokykloje, mokyklos nelankymas, patyčių ar smurto patyrimas, depresija, bėgimas iš namų) turinčiais vaikais ir paaugliais. Abejingumas, uždarumas, motyvacijos trūkumas, emociniai sunkumai pas juos yra ryškesni. Turbūt, jei dirbčiau mokykloje, matyčiau platesnį spektrą ir galėčiau pakomentuoti plačiau. Vis dėlto tikiu, kad vaikai yra smalsūs ir motyvuoti.

Mokykloje ugdoma žmogaus asmenybė

Ankstyvajame vaikystės amžiuje galime pastebėti, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai aktyvesni, sunkiau sukaupia dėmesį, ypač girdimąjį. Tačiau tuo metu nekalbame apie motyvacijos trūkumą, abejingumą, kad juos sunkiau įtraukti į veiklą. Šios pastabos pradeda skambėti mokykliniame amžiuje. Pasikeitusiai kartai, mano nuomone, dabartinė švietimo sistema yra labai sudėtinga, nes visas pasaulis darosi išmanesnis, informacija vizualizuojama, o švietimo sistema taip greitai nesikeičia. Kadangi atsiranda priešprieša – vaikai irgi ją junta ir ima reikšti savo nuomonę, nesutikti. Prisimenu, kaip mano kartoje autoritetai buvo vienareikšmiški ir nekvestionuojami, o dabar viskas kitaip – vaikai drąsiai klausia, kam man to reikia, kur aš šiuos dalykus pritaikysiu arba kodėl mane moko tokiu būdu, kai pasaulis eina į priekį. Manau, kad nebėra to mokinio ir mokytojo, kaip autoriteto, santykio. Dabar mokiniai nori būti girdimi, todėl ima replikuoti per pamokas. Vieniems mokytojams tai tinka, kitiems – ne. Yra mokytojų, kurie randa bendrą kalbą su tokiais mokiniais ir kartu daug nuveikia.

Besikeičiantis tarpusavio santykis

Uždarumas ir abejingumas susijęs su šeimos faktoriumi. Tobulėjant pasauliui keičiasi ir santykiai. Didelį vaidmenį čia atlieka išmanieji prietaisai. Tėvai savo vaikams vis anksčiau paduoda į rankas šį žaisliuką. Dirbdama su ankstyvąja raida pastebiu, kad jeigu pusantrų metų vaikas ima naudotis šiais prietaisais, prasideda kitos problemos – kalbos vėlavimas ir panašiai. Be to, grįžus į namus nemezgama draugystė, vaikai pasakoja, kad tėtis žaidžia kompiuterinius žaidimus, o mama dirba, naudodamasi kompiuteriu. Vaikai ima jaustis vieniši. Anksčiau turėjome daugiau erdvės būti vieni su kitais. Dabar dauguma užsidaro į savo pasaulėlius.

Vaikai

Iš prigimties vaikai nėra uždari. Jie ateina tyrinėti pasaulio pradedant kūdikyste, kai ima pažinti viską per pojūčius. Vaikui pasaulis yra įdomus. Kai jis pradeda stebėti kitus, nes visgi mokosi iš aplinkos, ima imituoti, todėl reiktų atkreipti dėmesį į tai, kaip mes, suaugusieji, elgiamės, kokį pavyzdį jiems rodome. Jeigu suaugęs žmogus demonstruoja, kad jo pasaulis susiaurėja iki dėžutės (telefono) poreikiams patenkinti – vaikas irgi tai atranda. Nenoriu vertinti, tačiau, dovanodami planšetę ar telefoną šešerių metų vaikui, mes patys jiems įdedame į rankas šį atsipalaidavimo būdą. Pats vaikas to nesirinktų.

Visgi aš nesu prieš išmaniąsias technologijas, labiau kalbu apie kraštutinumus. Kai dirbdama kalbu su vaikais ir klausiu jų, kokių žaislų jie turi namuose, ką veikia, jie atsako, kad turi telefoną ir planšetę. Atrodo, kad kitų dalykų jau net nebelieka. Esu girdėjusi, kad tėvai net eliminuoja kitus daiktus, nes jiems atrodo, kad vaikams kiti daiktai nebepatinka.

Mokykla

Jeigu telefonas yra prieinamas visada – vaikas jį rinksis. Ir net ne dėl to, kad jis nėra motyvuotas veikti kažką kitą, o todėl, kad to, kas ten siūloma, stimuliacija yra labai stipri. Kompiuterinis žaidimas, sukurtas paliesti vaiko emocijas. Jis sukelia išgąstį, norą konkuruoti arba malonias emocijas. Yra vaizdas ir garsas – kompleksinis stimuliatorius, todėl įdavus šį įrankį vaikui, mažai tikėtina, kad jis jo atsisakys ir eis skaityti knygų į biblioteką. Mokykloje visi vaikai per pertraukas yra sulindę į telefonus, bet jau atsiranda mokyklų, skatinančių atsisakyti telefonų. Pavyzdžiui, viena mokykla, advento metu, padarė žaismingas kišenėles telefonams, kad vaikai atėję į mokyklą, paliktų telefonus ten iki pamokų pabaigos. Tokiu būdu moksleiviai buvo mokomi pastebėti draugą šalia, neblaškyti savo dėmesio. Įvyko labai daug teigiamų pokyčių.

Paauglystėje vaikai ieško savo vietos, nori būti svarbūs ir priimti. Natūralu, kad jie orientuojasi į tai, kas yra norma aplink juos. Jeigu paaugliams nėra siūloma kita veikla, tokia kaip žygiai, kino kūrimas, sportas, jie tikrai gali rinktis sėdėti prie ekranų. Darau išvadą, kad paaugliams svarbu siūlyti alternatyvią veiklą. Ir tai yra suaugusiųjų atsakomybė.

Kartais kai kuriems vaikams ir paaugliams virtualus pasaulis yra išsigelbėjimas. Vaikai dažnai sako, kad ten gali kurti tai, ką nori (pvz. žaidime Minecraft). Kartais jie tikslingai renkasi virtualią realybę, norėdami pabėgti nuo patyčių arba nuo esamos padėties, problemų šeimoje, vienatvės. Jie džiaugiasi surasdami virtualius draugus ar personažus. Tai itin būdinga prastesnius socialinius įgūdžius turintiems žmonėms.

Greitai gauti tai, ko nori

Anksčiau buvo mažiau pasirinkimų. Aš kartais galvoju, kaip jaustis vaikui, kuris ateina į pasaulį, kuriame yra tokia didelė pasiūla. Kad ir žaislų parduotuvėje. Vaikas nėra kaltas, kad jis kažko nori. Mes turime išmokyti vaiką truputį palaukti. Galime sakyti, kad girdime jo norą, galime apie jį pakalbėti, pasvajoti, sukurti planą, kaip tą norą įgyvendinti. Poreikius yra būtina atliepti, o norus yra svarbu girdėti, bet ne iš karto pulti jų tenkinti.

Ar yra kažkoks teisingo elgesio modelis?

Tėvams svarbu pasitikėti savimi ir atrasti sau tinkamus būdus. Nesvarbu, kaip stipriai pasaulis keičiasi, žmogiškasis bendravimas niekada nepasikeis – jis visada išliks toks pat svarbus. Tėvai neturėtų nuleisti rankų, matydami nemotyvuotą savo vaiką. Turėtų skirti jam daugiau dėmesio. Būna, kad šeimos turi savo ritualus: prieš miegą skaitoma pasaka, kartu pažaidžiama, atrandamas momentas pokalbiui, kartu pietaujama ar leidžiami savaitgaliai. Šių veiklų dėka yra kuriamas ryšys. Kokybiškas laikas kartu nėra susijęs su pramogomis, tai reiškia, kad jūs neprivalote savo vaiko vežti į žaidimų kambarius ar prekybos centrus, užtenka kartu išeiti į kiemą ir pajusti malonumą, kad esate kartu, nesvarbu, kokiu būdu.

Kokybiškas laikas

Kokybiškas laikas – tai laisvė galvoje, žiūrėjimas vienas kitam į akis, padėjus savo prietaisus kuo toliau, pamiršus problemas, pilnai būnant vienam su kitu, įsiklausant. Čia ir dabar. Fiziškai ir emociškai. Vaikas tai jaučia geriau, negu jūs galite įsivaizduoti. Toks buvimas kartu stiprina pasitikėjimą.

1. Nebijoti nustatyti ribas. Vaikams reikia ribų, kad jie augtų laimingi ir sveiki.

  • Sudarykite valgymo, miego, technologijų laiko grafiką.
  • Galvokite apie tai, kas yra gerai vaikui, o ne apie tai, ko jis nori ar nenori. Žinoma, tai ne visada lengva, tačiau pasitelkus kūrybiškumą įmanoma.
  • Vaikams reikia pusryčių ir vertingo maisto. Jie turi leisti laiką lauke ir eiti miegoti pastoviu laiku, kad kitą dieną būtų darbingi.

2. Riboti technologijas ir užmegzti emocinį ryšį su vaiku.

  • Nustebinkite juos gėlėmis, nusišypsokite, pakutenkite, įdėkite meilės raštelį į kuprinę ar po pagalve, kartu šokite, eikite maudytis, žaiskite pagalvių mūšį, kalbėkitės, …
  • Gaminkite kartu vakarienę, kartu valgykite, renkite stalo žaidimų vakarus, važinėkitės dviračiais, vakare eikite pasivaikščioti lauke su žibintuvėliu, …

3. Atidėti malonumą.

  • Leiskite jiems laukti. Gerai, kai vaikai turi „man nuobodu“ laiką – tai pirmas žingsnis į kūrybiškumą.
  • Palaipsniui didinkite laukimo laiką tarp „noriu“ ir „gaunu“.
  • Venkite naudoti technologijas automobiliuose ir restoranuose, o mokykite juos laukti kalbėdami ir žaisdami žaidimus.
  • Apribokite nuolatinį užkandžiavimą.

4. Išmokyti savo vaiką nuo ankstyvojo amžiaus atlikti monotonišką darbą, nes tai yra darbinei veiklai reikalingų įgūdžių pagrindas.

  • Lankstyti skalbinius, tvarkyti žaislus, sukabinti drabužius, išpakuoti pirkinių krepšius, padengti stalą, gaminti pietus, pakloti lovą, išnešti šiukšles.
  • Monotoniškus darbus pateikite kūrybingai, kad ateityje jie sietųsi su kažkuo maloniu, pozityviu.

5. Išmokyti socialinių įgūdžių.

  • Išmokykite vaikus išlaukti savo eilės, dalintis, pralaimėti, laimėti, eiti į kompromisą, pagirti kitą, sakyti „prašau ir ačiū“.

Psichologę Gintarę Jonutienę kalbino ir tekstą parengė Ugnė Martusevičiūtė