Tėvams išsiskyrus, po kurio laiko nusistovi rutina, vaikai pripranta prie dviejų namų, susitikimų tvarkaraščių ir kitų pasikeitimų. Nauji iššūkiai iškyla tuomet, kai atsiranda kitas partneris. Naujas žmogus atgaivina skyrybų išgyvenimus. Toliau, kalbos paprastumui, nagrinėsime situaciją, kai mama turi naują partnerį, tačiau panašiai vyksta ir tuomet, kai tėtis turi naują partnerę.

Neretai mamoms atrodo, kad atsiradus naujajam partneriui, tikrasis tėvas tarsi praranda savo reikšmę, tačiau meilės objektai taip paprastai nepakeičiami. Tad patėvis niekaip negali pakeisti tėviškų funkcijų ir labai svarbu, kad ir toliau vaikas turėtų galimybę mylėti savo tėvą.

Tėvas taip pat vaidina svarbią rolę santykiuose tarp vaiko ir patėvio. Mama šiuo atveju gali atrodyti lyg išdavikė, ta, kuri turi naują mylimąjį ir, vaiko akimis, galbūt myli jį labiau už vaiką. Tad emocinis pabėgimas pas tėvą tampa labai svarbus vaikui, nors to gali realiai ir nebūti, bet užtenka vien žinojimo, kad „aš turiu kur išeiti, o jie tegul sau žinosi“. Tad, esant geriems santykiams su tėčiu, naujas mamos partneris nebėra tokia didelė grėsmė ir su juo nebereikia pastoviai kovoti. Vaikas gali pamažu atrasti ir teigiamas patėvio puses, pvz. kad su juo įdomu, kad jis gali užstoti ginčuose su mama ir kt. Tad tėvas tampa lyg „terapeutas“ vien savo egzistavimu, kuris palengvina vaikui perėjimą prie naujų, visai kitokių gyvenimo santykių.

Bet ir tėčiams būna baisu, kad jeigu vaikas gerai sutars su patėviu, jam nebereikės tikro tėčio. Tačiau geri santykiai su patėviu, nesumažina tėvo reikšmės, nes būtent jis ir yra pirmasis vaiko santykis su vyru ir niekuomet negali būti pakeistas. Jis ir toliau yra labai svarbus emocinei vaiko raidai bei supratimui, kas yra meilės ryšiai, todėl svarbu, kad tas santykis nebūtų išduotas nei tėvo, nei paties vaiko.

Tėvo vaidmuo svarbus, ir gimus naujiems broliams ir sesėms, nes jiems jaučiamas daug stipresnis pavydas nei naujų vaikų gimimas šeimoje, kurioje nebuvo skyrybų. Vaikas gali kuriam laikui „pabėgti“ pas tėvą ir taip nutolti nuo mamos, nereikalaujant iš jos tiek dėmesio ir taip stipriai nekonkuruojant su naujagimiu.

Santykiai su patėviu gali užaštrėti paauglystės laikotarpyje: patėviui gali būti sunku priimti naujas paauglio charakterio savybes, nes jis buvo pamilęs dar vaikiškus ir jam simpatiškus bruožus. Patėviai dažniau būna griežtesni, sunkiau supranta paauglius nei tikri tėvai. Dar gali prisidėti patėvio konfliktai su mama, kuri vis dažniau turi užstoti savo paauglį. Tad susidaro labai komplikuoti santykiai tarp suaugusių. Mama patenka į lojalumo konfliktą tarp savo vyro ir vaiko. Tokiu atveju paaugliui padeda tėvo palaikymas ir tapatinimasis su juo: „Aš turiu tikrą tėvą, aš jį gerai žinau ir didžiuojuosi juo ir jis manimi didžiuojasi“. Toks pasitikėjimo jausmas padeda lengviau išgyventi tiek naujo vaiko gimimą, tiek paauglystės krizę.

Svarbu tėvams atsiminti, kad normalu, jog vaikas ne iš karto priima patėvį, kad reaguoja pradžioje į jį priešiškai, nes reikia laiko abejoms pusėms – pažinti, priimti ir susidraugauti.

Būna situacijų, kai vaiko nesantaika su patėviu tik stiprėja. Galbūt dėl to, kad neduodama vaikui pakankamai laiko, o tiesiog pristatoma: „Čia Petras, mano draugas, jis gyvens kartu, bus tavo tėvas, vadink jį tėčiu“. Galbūt į vaiko pyktį reaguojama skauduliu, priekaištais ir susierzinimu. Gali būti, kad patėvis iškart tampa autoritariškas, labai persiima tėviškomis funkcijomis, pradeda reguliuoti paauglį. Toks paskubėjimas skatina vaiko priešinimąsi, nes jis nespėjo priimti patėvio ir jam priešinasi, juk autoritetais laikome tik tuos, kuriuos gerbiame.

Būna, kad vaikas dar vis saugo viltį, kad tėtis grįš į šeimą, tada pradeda kovoti trimis frontais. Vienas jų – su mamos ir patėvio meilės ryšiais, kad atsikratytų patėvio. Taip pat visomis jėgomis stengiasi patikti tėvui ir rodyti savo ištikimybę ir dar kovoja su savimi, kad tik patėvis nepradėtų patikti. Todėl labai svarbu išsiskyrus, ne vieną kartą vaikui pakartoti, kad tarp tėvų daugiau nebebus romantinių santykių.

Pats labiausiai paplitęs patėvio nepriėmimo motyvas – baimė prarasti tėvą arba mamą. Kartais gali būti ir neapykanta tam svetimam žmogui, kuris gali būti kaltas dėl tėvų skyrybų. Juk lengviau pykti ant svetimo žmogaus, nei ant to, kurį myli.

Nauja santuoka yra antroje vietoje po skyrybų tarp priežasčių, dėl kurių kreipiamasi į vaikų psichologą. Nauja santuoka sukelia daug išgyvenimų vaikui, bet kartu, jei tėvai padeda pereiti vaikui šią krizę (kaip ir skyrybų atveju), tuomet susidaro galimybė tolimesnei sėkmingai vaiko raidai:

–     Tėvai turi būti pasiruošę gerbti vaiko sunkumus, t.y. duoti vaikui laiko ir kantriai reaguoti į jo pastangas įsitvirtinti.

–     Naujas sutuoktinis turi būti pasiruošęs pasistengti dėl draugystės su vaiku. Suaugęs yra atsakingas už tų santykių gerinimą.

–     Svarbu suvokti, kad praeities nepanaikinsi, t.y. vaikas turi tėvą bei mamą ir jų jam reikės ateityje.

–    Tam, kad atpalaiduotų vaiką nuo lojalumo konflikto, svarbu, kad tėvas (mama) suprastų, kad vaiko gyvenime yra ir trečias asmuo, kuris vaidina svarbią rolę ir nebandytų jos nuneigti. Svarbu, kad vaikas galėtų papasakoti apie gerą laiką su patėviu ar pamote, nebijodamas suerzinti mamos ar tėčio. Taip pat, kad vaikas galėtų papasakoti apie kylančius sunkumus kitoje šeimoje ir nebijotų, kad tą išgirdęs tėtis ar mama sukels didžiulį skandalą ar pasiūlys ten nebesilankyti.

–    Labai svarbu, kad nauja pora būtų tvirta savo jausmuose, nes kitu atveju vaikas gali sąmoningai ir nesąmoningai stengtis juos išskirti ir susigrąžinti senus tėvų santykius.

Naudota literatūra:

Netektys. Draugo laiškai II, Vilnius, 2005

Dovydaitienė. Tėvų skyrybos ir vaikas. Mano vaikai. Priešmokyklinis vaiko ugdymas, Kaunas, 2003

Gelmut Figdor. Bedy razvoda I puti ich prieodolienije. Moskva, 2006.

Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Psichologinės pagalbos plėtra vietos bendruomenėje“  Nr. S-102, finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis.