Tėvų skyrybos – kaip padėti vaikams

Ar gali skyrybos praeiti be jokių pasekmių? Ar ne per didelė kaina, kuri tenka vaikams, išgyvenantiems tėvų skyrybas? Ar galima padėti  vaikui, kurio tėvai skiriasi ir kokiu būdu? Kodėl svarbus tėvų bendradarbiavimas ir po skyrybų? Ar galima susidraugauti su patėviu/pamote?             

„Mano tėvai pykstasi. Ką man daryti, kaip juos sutaikyti?“, „Mano tėtis išėjo gyventi pas kitą moterį, aš pykstu ant visų. Kaip man pasakyti tėčiui, kad nekenčiu jo, nors mylėjau ir tebemyliu jį?“, „Nesuprantu, kodėl mano tėtis po skyrybų su mama labai retai skambina man, neaplanko manęs. Gal aš jam nebesvarbus?“ – tai tik keletas vaikų išgyvenimų, klausimų, kurie užklumpa vaikus ir paauglius, kurių tėvai skiriasi. Panašu, kad šie klausimai atspindi vaikiškose galvelėse užgimstančią sudėtingą išgyvenimų, jausmų, nerimų, kaltinimų raizgalynę, kurią turi  išnarplioti vaikai.

Skirtingai nei mirus vienam iš tėvų, vaiką palaiko gausus artimųjų ratas, be to, egzistuoja gedėjimo ritualai, palengvinantys skausmą, o štai po skyrybų vaikas dažniausiai priverstas pats grumtis su užklupusiais rūpesčiais. Skyrybos skaudžios vaikui ir todėl, kad jam tenka priimti tiesą, jog tėvai patys pasirinko tokį kelią ir savo noru, laisva valia suteikė vaikui tiek išgyvenimų.

SKYRYBŲ TRAUMA IR KAIP JĄ IŠGYVENA VAIKAI

Nemažai  tėvų viliasi, kad jų vaikai per daug neišgyvens skyrybų, nes daugumai tėvų šis procesas sukelia kaltės jausmus. Tėvai, tikėdami jog galima išsiskirti nesukėlus vaikams skausmo, sunkiau pastebi ženklus, kuriuos vaikai siunčia apie savo kančią ir sielvartą, kas savo ruoštu skatina vaikus neigti  ir nepripažinti savo problemų.

Ir nors teoriškai mes žinome, kad skyrybų poveikis dažniausiai sukelia psichologinius simptomus (pvz., naktinį šlapinimąsi, mokymosi sunkumus, agresyvumą, depresines nuotaikas, regresijas, psichosomatinius susirgimus ir kt.), tačiau tik nedaugelis vaikų atvirai išreiškia savo reakcijas į skyrybas. Vienas iš galimų pavyzdžių:  tėvai praneša apie skyrybas vaikams : „Mama ir tėtis skiriasi“. Vaikai galbūt paklausia – „Kodėl?” Jiems atsakoma:  „Na, todėl, kad mes nebesuprantam vienas kito, mums sunku kartu, dažnai pykstamės“. Tada dukra gali klausti: „O tai man reikės eiti į kitą darželį?“-„Ne“. ­„Na tada viskas gerai“ – pasako dukra ir išeina. O sūnus gali paklausti : „Ar tu nori dar kažką pasakyti, ar galiu eiti žaisti?“.  Tokiu atveju tėvams nukrinta akmuo nuo širdies –  „Ačiū Dievui, pasirodo, viskas ne taip baisu“. Ir iš tikro iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vaikas visai gerai laikosi ir nieko neišgyvena dėl tėvų skyrybų.

Tačiau Iš tiesų tai rodo, kad dažnai nei vaikai, nei tėvai nenori priimti rimtai tikros skyrybų prasmės.  Neišreikšti savo skausmo vaikams pasiseka tuo geriau, kuo stipriau jie nenori priimti rimtai savo skausmo. Bet jei taip ir neatsiranda erdvės atvirai išreikšti savo skausmą, jis negali būti „perdirbtas“, tada vaikų širdelėse pasilieka gilios žaizdos.

Tai, kad tėvų skyrybos sukelia vaikams skausmą, mes turim priimti kaip duotybę. Tiems vaikams, kurie mylėjo abu tėvus, nepriklausomai nuo konfliktų tuose santykiuose, skyrybos ar vieno iš tėvų išėjimas sukelia daugybę baimių, jausmų ir minčių. Pirmiausia, tai baimė daugiau niekada nepamatyti savo tėčio. O tai reiškia visam laikui prarasti žmogų, kurį tu labai myli. Be abejo, šios baimės dydis priklauso nuo realaus pavojaus, nes kiekvienas išsiskyrimas primena  anksčiau patirtų išsiskyrimų išgyvenimus ir baimes.

Gali kilti ir kita baimė, ypač mažiems vaikams. Paprastai apie skyrybas vaikams tėvai pasako: „Mes daugiau nebemylime vienas kito ir daug pykstamės“. Tokiu būdu sugriaunama vaikų iliuzija apie laimingą gyvenimą ir apie meilės amžinumą. „Jeigu meilė baigiasi, tai ar negali kada nors baigtis ir tėčio ar mamos meilė man?“. Vaikai rimtai pradeda bijoti būti patys palikti tėvų.

Taip pat tėvų skyrybos gali sukelti ir vaikų agresyvumą.  Jis gali pasireikšti tuo, kad vaikas jaučiasi paliktas, išduotas, jaučia, kad jo norai nesukelia pagarbos.  Arba agresyvumas gali būti priešingas baimei. Dauguma vaikų nukreipia savo agresiją prieš tą tėvą, kurį jie laiko kaltu dėl skyrybų.

Beveik pusė vaikų kaltina save dėl skyrybų . Kuo vaikai mažesni, tuo jie dažniau jaučiasi kalti. Bent dalį kaltės sau prisiima visi vaikai. Tam įtakos turi vaiko raidos stadija. Vaikai iš prigimties egocentriški, t.y. jie jaučiasi esantys visa ko centre. Jiems būdingas taip vadinamas magiškas mąstymas. Tiesiog dažnai vaikai tėvų konfliktuose vaidina taikytojo vaidmenį, tad jei jiems tai nepavyksta, jaučiasi nusivylę. Be to, neretai tėvai ir pykstasi dėl vaikų auklėjimo, todėl vaikas ir gali jaustis tėvų ginčų priežastimi. Šis kaltės jausmas yra labai sunkus, todėl nuo jo vaikai nesąmoningai apsisaugo įvairiais būdais (pvz., tapdami liūdni, pakeisdami kaltės jausmą priekaištais arba išvis bandydami pamiršti skyrybų faktą). Daliai vaikų agresyvumas  pasireiškia ne tik dėl nusivylimo, pykčio ir  baimių, o daugiausia dėl kaltės jausmo.

Tačiau iš kitos pusės visų šių sunkumų negalima laikyti neįveikiamais. Skyrybos – krizė, sukelianti skirtingus jausmus ir emocijas, sveikas vaikas tiesiog turi reaguoti į tokią krizę, vaiko išorinis ramumas ar besirodantis atsitraukimas dar nieko nesako apie jo vidinę būseną. Tik tas vaikas, kurio ir iki skyrybų santykis su tėvais buvo sutrikęs, gali nereaguoti į tokią krizę. Pirmas žingsnis, norint įveikti šią krizę, yra supratimas, kad kiekvienas sveikas vaikas turi reaguoti į skyrybas, ir jo išorinė ramybė ar atsitraukimas dar nieko nekalba apie jo vidinę būseną.

KAIP TĖVAI GALI PADĖTI SAVO VAIKAMS

Vaikų baimės gali pasireikšti įvairiais simptomais (pavyzdžiui, naktiniu šlapinimusi, padažnėjusiais kaprizais, nykščio čiulpimu ar kt). Todėl tėvai, ypač tas, su kuriuo vaikas lieka gyventi (dažniausiai mama), turi skirti daug dėmesio ir kantrybės šiems simptomams, kurie tiesiog atspindi vaiko prisitaikymą prie pasikeitusios gyvenimo situacijos, tai taip vadinamos „išgyvenimų reakcijos“. Nes jei prisitaikymas pavyks, tai ir pačios baimės bus įveiktos ir simptomai  išnyks savaime.

Vaikai turi turėti galimybę regresuoti, t.y. „sumažėti/grįžti į ankstesnę raidos stadiją“, tam, kad susigrąžintų pasitikėjimą, kurį skyrybų metu prarado.  Prie regresavimo galime priskirti sustiprėjusį prisirišimą, poreikį kontroliuoti mamą, padidėjusį verksmingumą ir kaprizingumą, gali būti ir naktiniai šlapinimaisi, pykčio priepuoliai ir kt. Įprastinis tėvų „ne“ turi būti sakomas be priekaištų. Svarbu priimti, jog šiuo metu pvz., šešiametis elgiasi kaip trimetis, ir jis kitaip šioje situacijoje negali elgtis. Mama turi švelninti savo susierzinimą ir palengvinti po pykčio sekantį susitaikymą. Į tai turėtų atsižvelgti ir vaikų darželių auklėtojai bei mokytojai.

Labai svarbu daug kalbėtis kas dieną apie vieną ir tą patį, atsakinėjant į vaikų klausimus: „ kodėl jūs daugiau ne kartu?“, „paaiškink man tai dar kartą“. Kantriai ir su meile vėl ir vėl vaikus tikinti, kad jie vis dar mylimi ir visada bus mylimi, kad jie ir toliau galės matyti tėtį (jei taip iš tikro yra), kad jie patys, t.y. vaikai, jokiu būdu nėra kalti dėl tėvų skyrybų ir t.t. Dalis vaikų apskritai neužduoda jokių klausimų. Tokiais atvejais tėvai patys turi inicijuoti tokius pokalbius, ypač kai vaiko būklė išduoda apie jo išgyvenimus.

Vaikams skyrybų metu griūna visas tėvų duotas ir sukurtas pasaulis, kuriame jie išaugo. Jo negalima pakeisti jokiais kitais ryšiais. Galima tik pasirūpinti, kad vaikas liktų su jausmu, kad yra ir liks mylimas, kad turi ir turės abu tėvus, nors gyvensiančius dabar atskirai. Kad patikėtų, kad pasaulis yra platesnis nei tėvų pasaulis ir kad pajustų, jog ir jame galima gyventi. O vaiko širdyje tėvai vis tiek išliks kartu. Šis vaiko jausmas vertas didžiausios pagarbos.

Bet nėra viskas taip paprasta, nes skyrybų atveju mama, kuri dažniausiai lieka su vaikais, pati išgyvena didelę krizę, pasikeitimus jos gyvenime, tad jai reikia paklusnių, savarankiškų ir daug dėmesio nereikalaujančių vaikų. Tuo pat metu vaikui reikia mamos, kuri būtų itin kantri, rūpestinga ir dėmesinga, kokia ji iki šiol dar ir nebuvo. Būtent šis paradoksas, sukurtas pačios situacijos, ir įtakoja tai, kad vaikai tiesiog neturi galimybės išgyventi savo jausmų, susijusių su skyrybomis. Vaikas šiuo metu tarsi praranda ne tik tėvą, bet ir dalį mamos – tą dalį, kuri ypač jaučia vaiką, supranta jį. Nes mama šiuo metu pati pilna kančios.

TĖVŲ BENDRADARBIAVIMAS PO SKYRYBŲ

Visa literatūra skelbia, kad vaikui gyvybiškai svarbu tęsti santykius su tėvu. Tai susiję su vaiko baimėm netekti mylimo tėčio, su galimybe patirti trikampinius santykius (mama – tėtis –vaikas), tėvo vaidmeniu formuojantis vaiko asmenybei ir kt. Tačiau dažnai tai sunkiai įgyvendinama ir dėl tėvų jausmų, ir dėl pačių vaikų. Neveltui jau apie 70 proc. vaikų, praėjus ketvirčiui metų po skyrybų, nebepalaiko reguliaraus santykio su išsiskyrusiais tėčiais.

Kai kalbame apie sėkmingą skyrybų įveikimą, tai reiškia, kad vaiko santykis su tėvu ne tiesiog formalumas, ir jo santykiai su abiem tėvais neapsunkinti konfliktų. Vaikas ne tik turi žinoti, kad mama ir tėtis jį toliau tebemyli, bet ir jis pats turi teisę juos abu mylėti toliau. Jei tėvai neranda bendros kalbos, vaikai patenka į sudėtingus lojalumo konfliktus.

Tėvų tarpusavio bendravimo sunkumus po skyrybų sudaro ne tik senų konfliktų tęsinys, bet ir baimės dėl ateities, pirmiausia, dėl santykių su vaiku ateities. Mamos, kurios neleidžia matytis vaikams su tėvais, tai daro ne dėl to, kad jos savanaudės, bet dėl baimės prarasti vaiko meilę, nes neretai tėvai pradeda lepinti vaikus, tarsi „patraukti“ į savo pusę, o vaikai linkę idealizuoti tą tėvą, kuris gyvena atskirai. Baimę išgyvena ir tėčiai: jie taip pat bijo dėl vaikų meilės, nes juos mato labai retai. Jie taip pat neretai dėl to lepina vaikus ir sudaro koaliciją prieš mamą.

Neretai mamos jaudinasi dėl to, kad vaikas po pasimatymų su tėčiu būna susijaudinęs, agresyvus arba pats nenori eiti į pasimatymus. Tuo tarpu tėčiai pasakoja tą patį, kad vaikai nenori grįžti pas mamą. Todėl mėginimai nutraukti su kuriuo nors iš tėvų santykius yra klaidingi, nes tokios vaikų reakcijos yra tiesiog tipiniai skyrybų išgyvenimai. Tad jei vaikas, nutraukus su vienu iš tėvų santykius, tampa ramesnis, tai nebūtinai rodo, kad tai naudinga jo tolimesnei raidai. Tiesiog tai rodo, kad vaikui labai sudėtingas procesas pereiti staiga nuo triadinių (trijų žmonių – mama-tėtis-vaikas) santykių prie diadinių (tėtis/mama- vaikas). Gali atsirasti ir apskritai baimė prarasti vieną iš tėvų. Tad daug naudingiau ne pašalinti iš vaiko gyvenimo skausmingus išgyvenimus, o padėti jam pereiti juos, įgyti naują patirtį šioje naujoje situacijoje, kad vaikai įsitikintų, jog jų baimės nepagrįstos (pvz., kad pabuvus pas tėtį, mama taip pat laukia jo namie ir myli, ji niekur nedingsta). Tad bandymas nutraukti vaiko santykius su vienu iš tėvų gali būti negrįžtamas. Kartais būna, kad ir pats vaikas nenori susitikti su vienu iš tėvų. Bet dažniausiai tai reiškia, kad nesąmoningai vaikas taip sprendžia vidinį konfliktą tuo, kad kaltina tėvą dėl skyrybų arba atsako pykčiu ir nuoskauda, kad jį paliko. Vistik dažniausiai taip atsitinka dėl to, kad vaikas nebegali išgyventi lojalumo konflikto ir turi atskirti tėvų vaizdinius, tokiu būdu jis nesąmoningai paverčia tėtį kaltu ir blogu, o mamą – nekalta ir gera. Vaikas lyg atsisako vieno iš tėvų tam, kad galėtų laisvai būti su kitu ir harmonijoje identifikuotis su juo.

Jei įtampa tarp tėvų tęsiasi ir po skyrybų, tai iš to kylantis lojalumo konfliktas labai apsunkina vaiko išėjimą iš poskyrybinės krizės be didelių psichologinių pasekmių. Vaikas ne tik turi išgyventi pačią skyrybų traumą, bet lyg apsiginkluoti dabarčiai ir ateičiai. Vaikui, kuris myli abu tėvus ir tuo pačiu neturi tam teisės, tampa labai sunku: „mama laukia iš manęs, kad aš kartu su ja nustosiu mylėti tėtį, o tėtis to paties laukia santykyje su mama. Taip aš atrodau išdaviku prieš juos abu”. Ypač mažiems vaikams būdinga tai, kad jiems labai svarbios suaugusiųjų reakcijos – „jei tėvai nepriima dalies mano jausmų, reiškia su manim kažkas ne taip“. Tokiu būdu lojalumo konfliktai sustiprina vaikų kaltę ir baimę prarasti meilę, o tokiu būdu kenčia vaikų savivertė.

PATĖVIO/PAMOTĖS ATSIRADIMAS

Vienas svarbiausių vaikų išgyvenimų skyrybų atveju susijęs su naujo partnerio atsiradimu. Naujos šeimos jausmas ir fantazija vėl atgaivina skyrybų išgyvenimus.  Neretai mamoms atrodo, kad atsiradus naujajam partneriui, tikrasis tėvas tarsi praranda savo funkcijas, tačiau meilės objektai taip paprastai nepakeičiami. Tad patėvis niekaip negali pakeisti tėviškų funkcijų ir labai svarbu, kad ir toliau vaikas turėtų galimybę mylėti savo tėvą.

Tėvas taip pat vaidina svarbią rolę santykiuose tarp vaiko ir patėvio. Mama šiuo atveju tampa lyg išdavikė – ta, kuri turi naują mylimąjį ir galbūt myli jį labiau už vaiką (vaiko akimis). Tad emocinis pabėgimas pas tėvą tampa labai svarbus vaikui, nors to gali realiai ir nebūti, bet užtenka vien žinojimo, kad „aš turiu kur išeiti, o jie tegul sau žinosi“. Tada tas naujas partneris nebėra tokia didelė grėsmė ir su juo nebereikia pastoviai kovoti. Tokiu būdu vaikas gali pamažu atrasti ir teigiamas patėvio puses, pvz., kad su juo įdomu, kad jis gali užstoti ginčuose su mama ir kt. Tad tėvas tampa lyg „terapeutas“ vien savo egzistavimu, kuris palengvina vaikui perėjimą prie naujų, visai kitokių gyvenimo santykių.

Bet net jei santykiai su patėviu nusistovi geri, tikras tėvas nepraranda savo reikšmės, nes būtent jis ir yra pirmas vaiko santykis su vyru ir niekuo negali būti pakeistas, nes labai svarbus vaiko emocijų raidai bei pasąmoningam ir sąmoningam įsivaizdavimui, kas yra meilės ryšiai, todėl labai svarbu, kad tas santykis nebūtų išduotas nei tėvo, nei paties vaiko.

Tėvo vaidmuo svarbus ir gimus naujiems broliams ir sesėms iš mamos pusės, nes jiems jaučiamas daug stipresnis pavydas nei naujų vaikų gimimas normalioje šeimoje. Taip čia tėvas vėl atlieka triadinių santykių funkciją, kai vaikas gali „pabėgti“ pas tėvą, taip nutolti nuo mamos, nereikalauti iš jos tiek dėmesio ir taip stipriai nekonkuruoti su naujagimiu.

Santykiai su patėviu gali užaštrėti paauglystės laikotarpiu, kai patėviui sunku pririmti naujus paauglio bruožus, kai jis pamilęs buvo dar vaikiškus  ir jam simpatiškus bruožus, nes patėviai nejaučia tos besąlyginės meilės kaip tėvai. Tai veda prie to, kad patėviai daug dažniau elgiasi griežtai, sunkiau supranta paauglius nei tikri tėvai. Dar prisideda pavydas santykio su mama, nes vis dažniau ji turi užstoti savo paauglį. Tad susidaro labai komplikuoti santykiai tarp suaugusių, kai mama patenka į lojalumo konfliktą tarp savo vyro ir vaiko, paaugliui tenka didelis spaudimas. Tokiu atveju padeda paaugliui ne tik tėvo trianguliarinė funkcija, bet ir identifikacijos jausmas, galimybė jam būti :„Aš taip pat turiu tikrą tėvą, aš jį gerai žinau ir didžiuojuosi juo ir jis manimi didžiuojasi“. Toks pasitikėjimo jausmas padeda išgyventi lengviau tiek naujo vaiko gimimą, tiek paauglystės krizę.

Svarbu tėvams atsiminti, kad normalu, jog vaikas ne iš karto priima patėvį, kad reaguoja pradžioje į jį priešiškai, nes reikia laiko abiem pusės – pažinti, priimti ir susidraugauti.

Būna atvejų, kai vaiko nesantaika su patėviu tik stiprėja. Tas gali būti dėl to, kad neduodama vaikui pakankamai laiko, o tiesiog pristatoma – „čia Petras, mano draugas, jis gyvens kartu, bus tavo tėvas, vadink jį tėčiu“. Į vaiko pyktį reaguojama skauduliu, priekaištais ir susierzinimu. Gali būti, kad patėvis iškart tampa autoritariškas, labai persiima tėviškom funkcijom, pradeda reguliuoti paauglį. Tai gali būti per greitai vaikui, kad jis nespėjo priimti patėvio ir jam priešinasi, nes vaikai autoritetu laiko tik tuos, kuriuos myli arba gerbia.

Būna, kad vaikas dar vis saugo viltį, kad tėtis grįš į šeimą, tada vaikas turi kovoti trimis frontais – su mamos ir patėvio meilės ryšiais, kad atsikratytų patėvio, toliau jis visomis jėgomis stengiasi patikti tėvui ir rodyti savo ištikimybę ir dar su savimi, kad tik neprileistų, jog jam patėvis galėtų patikti.

Pats labiausiai paplitęs patėvio nepriėmimo motyvas – baimė prarasti tėvą arba mamą. Kartais gali būti ir neapykanta tam svetimam žmogui, kuris gali būti kaltas dėl tėvų skyrybų.

Ir dar viena problema, su kuria susiduriama skyrybų atveju, tai seksualiniai tėvų, kurie turi naujus partnerius, santykiai. Nors ir tarp tėvų tokie santykiai egzistuoja, bet vaikas ne tiek atkreipia dėmesį ir galvoja apie juos, kiek apie tuos naujus santykius tarp jo mamos ir naujo jos draugo.

Kalbant apie pamotes, vaikas kiek lengviau jas priima vien dėl to, kad rečiau mato jas, bet tiek pamotėms, tiek vaikui ši situacija taip pat kelia ambivalentiškus jausmus ir reikalauja laiko, kantrybės išgyventi ją.

Nustatyta, kad nauja santuoka yra antroje vietoje po skyrybų tarp priežasčių, dėl kurių kreipiamasi į vaikų psichologą. Nauja santuoka sukelia daug išgyvenimų vaikui, bet jei tėvai padeda pereiti vaikui šią krizę (kaip ir skyrybų atveju), tuomet susidaro galimybė tolimesnei sėkmingai vaiko raidai:

  • Tėvai turi būti pasiruošę gerbti vaiko sunkumus, t.y. duoti vaikui laiko ir kantriai reaguoti į jo kovą įsitvirtinti;
  • Naujas sutuoktinis turi būti pasiruošęs pakovoti dėl vaiko palankumo;
  • Svarbu suvokti, kad praeities nepanaikinsi, t.y. vaikas turi tėvą ir jo jam reikės ateityje;
  • Tam, kad atpalaiduotų vaiką nuo lojalumo konflikto, svarbu, kad tėvas (mama) suprastų, kad vaiko gyvenime yra ir trečias asmuo, kuris vaidina svarbią rolę;
  • Labai svarbu, kad nauja pora būtų tvirta savo jausmuose, nes kitu atveju vaikas gali sąmoningai ir nesąmoningai stengtis juos išskirti ir susigrąžinti senus santykius.

ILGALAIKĖS SKYRYBŲ PASEKMĖS

Dažniausiai kalbame apie skyrybų dviejų lygių poveikį vaikui – trumpalaikį ir ilgalaikį. Trumpalaikis poveikis būdingas visiems vaikams ir gali užtrukti iki pusės metų. Šį laikotarpį galime apibūdinti krizės modelio terminu, kai vaikai turi prisitaikyti prie stresų, susijusių su tėvų išsiskyrimu, įveikti konfliktus, praradimą, netikrumą. Kalbėdami apie ilgalaikį psichologinį poveikį vaiko prisitaikymui, turime galvoje, kad jis trunka ilgą laiką, bet gali pasireikšti ir po tam tikro laiko (vadiname „miegančiu skyrybų poveikiu“ – pvz., moterims jau brandžiame amžiuje gali pasireikšti stipri sulaikyta depresija, o vaikystėje jos išgyveno tėvų skyrybas).

Skyrybos laikomos ne tiek įvykiu, kiek gyvenimo likimu, kompleksiškai veikiančiu kiekvieno individualus vaiko gyvenimą, nes:

Pirma, kiekvienos skyrybos,  pirmiausia, reiškia suardymą vaiko įprastinių gyvenimo sąlygų, prie kurių prisideda dalinis tėvo (rečiau mamos) netekimas.

Antra, tėvų santykių iširimą lydi prieš tai buvusi ilga tų santykių krizė, kuri labai paveikia vaiko psichinę raidą.

Trečia, po skyrybų vaikas patenka į socialines sąlygas, kurios turi apsunkinančių bruožų: poskyrybinė krizė, lojalumo konfliktai,  netekimas vyriško meilės ir tapatinimosi objekto dabartiniame gyvenime, konfliktai su naujais tėvų partneriais ir kt.

Tad galima išskirti tokius ilgalaikius skyrybų padarinius :

  • Problemos, susijusios su agresyvumu: skyrybas patyrę vaikai labiau susiduria su agresyvumo problema, nes dėl išgyventų išgyvenimų jie turi didesnį agresyvumo potencialą, antra, jų visa agresyvumo sritis daugiau susijusi su baime nei vaikų iš darnių šeimų. Darniose šeimose vaikai mokosi, kad po barnio visada seka susitaikymas, o konfliktinėse šeimose vaikai įsitikino, kad agresyvumas privedė prie visiško išsiskyrimo ir mylimo žmogaus  netekimo. Tokiu būdu vaikas bijo savo agresyvumo ir jam belieka arba išstumti jį, arba gintis per simptomus. Neretai tokie žmonės ateityje  bijo atstovėti savo nuomonę, interesus;
  • Savivertės problema: be abejo, sveiko agresyvumo  išstūmimas ir vietoj to išgyvenimas drovumo ar baimės, kur reiktų savęs įtvirtinimo, įtakoja savivertės jausmą. Dažniausiai pasireiškia padidintas savivertės jautrumas: kai žmonės patyrę bet kokią nesėkmę, jaučiasi išvis nesėkmingi, kai jų savivertės jausmui reikia nuolatinio patvirtinimo iš išorės;
  • Lytinės orientacijos problema: skyrybos palieka vaikui jausmą, kad paliko būtent jį. Iš egocentrinės vaiko pozicijos reiškia, kad skyrybos visada reiškia meilės išdavystę vaikui iš tėvo, kuris palieka namus, pusės. Tai sunaikina dalį vaiko savivertės jausmo. Mergaitės gali jaustis kaltos, kad tėvas jas paliko, vadinasi, nepakankamai mylėjo. O berniukai taip pat gali jaustis, jog tėvas nepakankamai didžiavosi jais, vadinasi, tame irgi galėjo būti jų kaltės. Skyrybos taip pat įtakoja ir tolimesnį gyvenimą su mama ir priešingos lyties suvokimą. Jei mama ilgai neturi partnerio, mergaitė gali pradėti jausti labai prieštaringus jausmus priešingai lyčiai – ji gali tiek labai traukti, kaip kažkas nepažinta, o kartu gąsdinti, nes ir mama, į kurią mergaitė ir orientuojasi, negali ar nenori turėti kito vyro. Berniukas auga tokioje aplinkoje, kur jo mama – moteris, kartu yra ir jo „mylimoji“, o kartu ir ta, kuri viską sprendžia, vadinasi, jis  (vyras) yra silpnas ir turintis paklusti.
  • Problemos paauglystėje:  gali būti apsunkintas  atsiskyrimas nuo tėvų, kuris turi įvykti paauglystėje, nes atsiskyrimui reikia vidinės jėgos, kurios skyrybas išgyvenantys  vaikai stokoja, nes jie neturi įsitikinimo, kad meilės ryšiai nenutrūkstami.  Tokie paaugliai patiria ypač didelę baimę prarasti meilę ir meilės ryšius, jiems būdingas padidintas agresyvumo lygis, kas daro namų ginčus stipresnius, o atsiskyrimas nuo tėvų nesąmoningai išgyvenamas kaip skyrybų pasikartojimas ir dėl to išgyvenama kaltė.

AR SKYRYBOS – TIK ŽALA VAIKUI?

Skyrybos tikrai priverčia vaiką kentėti, bet jokiu būdu nereiškia, kad vaiko gyvenimas ateityje bus sugriautas. Daugiausiai empirinių tyrimų atlikti lyginant išsiskyrusių ir pilnų šeimų vaikų psichologinius ypatumus, kas iš tikro neleidžia atspindėti tikrosios situacijos, nes kalbama ne apie tai, ar geriau išsiskirti, ar gyventi laimingoje šeimoje, bet ar geriau išsiskirti, ar toliau gyventi konfliktiškoje šeimoje? Vis tik vaikui didžiausią žalą daro ne tiek pats išsiskyrimas, kiek konfliktai, kurie tęsiasi jau ilgą laiką iki skyrybų. Be to vienas didžiausių sunkumų vaikui – lojalumo konfliktas, kuriame jis atsiduria, kai tėvai tarpusavyje pykstasi. Taigi kenksmingos ne tiek pačios skyrybos, kiek „nesėkmingos, neužbaigtos“ skyrybos. Be to nelaimingi tėvai nesąmoningai uždeda sunkią emocinę naštą vaikams  („juk aš dėl tavęs neišsiskyriau ir gyvenau šeimoje“). Nelaimingi tėvai negali taip įsijausti ir į vaikų savijautą, tad nuo to nukenčia auklėjimas. Be to, tėvų pareiga pasirūpinti, kad vaikai matytų tėvus, kurie moka džiaugtis ir būti laimingi, nes vaikai savo gyvenimiškos pozicijos mokosi modeliuodami.

Kad ir kaip moraliai prieštarautume skyryboms, t.y. šeimos iširimui, vis tik žinojimas, kad besitęsiantys konfliktai tarp tėvų ir sukuria didžiausius vidinius konfliktus vaikuose, kartais gali leisti apsispręsti, kad jei net ir šeimai gavus atitinkamą pagalbą (pvz., šeimos psichoterapiją, dvasinę pagalbą), konfliktai šeimoje nesiliauja, o tik stiprėja, skyrybos, t.y. nesusiklosčiusių suaugusių santykių nutraukimas, yra kaip būtinybė ir pedagoginiu požiūriu. Kartais sunkumai, išgyvenami vaikų, kurių tėvai išsiskyrė, jų suformuoti nauji gynybos būdai nuo iškilusių vidinių konfliktų gali tapti ir atitinkamomis dovanomis vaiko asmenybei ar jo gyvenimui.

Tad matyti, kad skyrybos neišvengiamai sukelia sunkumų tiek suaugusiems, tiek vaikams, bet šių sunkumų stiprumas gali labai skirtis nuo pačios skyrybų situacijos, nuo vaiko gaunamos paramos, jo vidinių resursų. Verta pasitikėti vaiko vidiniu atsparumu sunkumams, būti jautriam ir budriam, kai jam net pačiam sunku suvokti, kaip jis jaučiasi, išdrįsti pasitelkti specialistų pagalbą.

Naudota literatūra:

Netektys. Draugo laiškai II Vilnius, 2005;
M. Dovydaitienė Tėvų skyrybos ir vaikas. Mano vaikai. Priešmokyklinis vaiko ugdymas, Kaunas, 2003;
Gelmut Figdor. Bedy razvoda I puti ich prieodolienije. Moskva, 2006.