Ar gali tėvų skyrybos praeiti be jokių pasekmių? Ar ne per didelė kaina, kuri tenka vaikams, išgyvenantiems tėvų skyrybas? Kuo vaikui gali padėti tėvai? Kuo svarbus tėvų bendradarbiavimas ir po skyrybų?    

VAIKAI IR SKYRYBOS

„Mano tėvai pykstasi. Ką man daryti, kaip juos sutaikyti?“. „Mano tėtis išėjo gyventi pas kitą moterį, aš pykstu ant visų. Kaip man pasakyti tėčiui, kad nekenčiu jo, nors mylėjau ir tebemyliu jį?“. „Nesuprantu, kodėl mano tėtis po skyrybų su mama labai retai man skambina, neaplanko manęs. Gal aš jam nebesvarbus?“ – tai tik keletas vaikų išgyvenimų, klausimų, kurie užklumpa vaikus ir paauglius, kurių tėvai skiriasi. Panašu, kad šie klausimai atspindi vaikiškose galvose užgimstančią sudėtingą išgyvenimų, jausmų, nerimų, kaltinimų raizgalynę, kurią turi išnarplioti vaikai.

Mirus vienam iš tėvų, vaiką palaiko gausus artimųjų ratas, be to, egzistuoja gedėjimo ritualai, palengvinantys skausmą, o štai po skyrybų vaikas dažniausiai priverstas pats grumtis su užklupusiais rūpesčiais. Skyrybos skaudžios vaikui dar ir todėl, kad jam tenka priimti tiesą, jog tėvai patys pasirinko tokį kelią ir savo noru, laisva valia nusprendė nebebūti kartu ir suteikė vaikui tiek išgyvenimų.

Nemažai  tėvų viliasi, kad jų vaikai per daug neišgyvens skyrybų, nes daugumai tėvų šis procesas sukelia kaltę. Tėvai, tikėdami jog galima išsiskirti nesukėlus vaikams skausmo, sunkiau pastebi ženklus, kuriuos vaikai siunčia apie savo kančią ir sielvartą, o tai skatina vaikus neigti ir nepripažinti savo problemų.

Ir nors teoriškai mes žinome, kad skyrybų poveikis gali sukelti psichologinius simptomus (pvz. naktinį šlapinimąsi, mokymosi sunkumus, padidėjusį susierzinimą, agresyvumą, depresines nuotaikas, regresijas (sumažėjimus), psichosomatinius susirgimus ir kt.), tačiau tik nedaugelis vaikų atvirai išreiškia savo reakcijas į skyrybas. Vienas iš galimų pavyzdžių: tėvai praneša apie skyrybas vaikams: „Mama ir tėtis skiriasi“. Vaikai galbūt paklausia – „Kodėl?“. Jiems atsakoma: „Na, todėl, kad mes nebesuprantam vienas kito, mums sunku kartu, dažnai pykstamės“. Tada dukra gali klausti: „O tai man reikės eiti į kitą darželį?“ – „Ne“. ­„Na tada viskas gerai“– pasako dukra ir išeina. O sūnus gali paklausti: „Ar tu nori dar kažką pasakyti, ar galiu eiti žaisti?“. Tokiu atveju tėvams tarsi nukrinta akmuo nuo širdies: „Ačiū Dievui, pasirodo, viskas ne taip baisu“. Ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vaikas visai gerai laikosi ir neišgyvena dėl praneštų skyrybų.

Dažnai nei vaikai, nei tėvai nenori priimti rimtai tikros skyrybų prasmės. Ir kuo stipriau nenori priimti rimtai savo skausmo, tuo mažiau jie jo parodo. Jeigu taip ir neatsiranda erdvės atvirai išreikšti savo skausmą, jis negali būti „perdirbtas“, tada vaikų širdyse gali pasilikti gilios žaizdos.

Tai, kad  tėvų skyrybos sukelia vaikams skausmą mes turim priimti kaip duotybę. Tiems vaikams, kurie mylėjo abu tėvus, nepriklausomai nuo konfliktų tuose santykiuose, skyrybos, ar vieno iš tėvų išėjimas, sukelia daugybę jausmų ir minčių. Pirmiausia, tai baimė daugiau niekada nepamatyti savo tėčio ar mamos. Be abejo, šios baimės dydis priklauso nuo realaus pavojaus, nes kiekvienas išsiskyrimas primena anksčiau patirtų išsiskyrimų išgyvenimus ir baimes.

Paprastai apie skyrybas vaikams tėvai pasako: „Mes daugiau nebemylime vienas kito ir daug pykstamės“. Tokiu būdu sugriaunama vaikų iliuzija apie laimingą gyvenimą ir meilės amžinumą. Vaikai rimtai pradeda bijoti būti patys palikti tėvų: „Jeigu tėvų tarpusavio meilė baigiasi, tai ar negali kada nors baigtis tėčio ar mamos meilė man?“.

Taip pat tėvų skyrybos gali sukelti ir vaikų agresyvumą. Jis gali pasireikšti tuo, kad vaikas jaučiasi paliktas, išduotas, jaučia, kad jo norai nesukelia pagarbos. Arba agresyvumas gali slėpti anksčiau minėtas baimes, kartais vaikams lengviau pavyksta supykti nei parodyti savo pažeidžiamumą. Dauguma vaikų nukreipia savo agresiją prieš tą tėvą, kurį jie laiko kaltu dėl skyrybų.

Daug vaikų kaltina save dėl skyrybų. Kuo vaikai mažesni, tuo jie dažniau jaučiasi kalti. Bent dalį kaltės sau prisiima visi vaikai. Tam įtakos turi vaiko raidos stadija. Vaikai iš prigimties egocentriški, t.y. jie jaučiasi esantys visa ko centre. Jiems būdingas taip vadinamas magiškas mąstymas. Tiesiog dažnai vaikai tėvų konfliktuose vaidina taikytojo vaidmenį, tad jei jiems tai nepavyksta, jaučiasi nusivylę. Be to, neretai tėvai ir pykstasi dėl vaikų auklėjimo, todėl vaikas ir gali jaustis tėvų ginčų priežastimi. Šis kaltės jausmas yra labai sunkus, todėl nuo jo vaikai nesąmoningai apsisaugo įvairiais būdais (pvz. tapdami liūdni, pakeisdami kaltės jausmą priekaištais arba išvis bandydami pamiršti skyrybų faktą). Daliai vaikų agresyvumas pasireiškia ne tik dėl nusivylimo, pykčio ir  baimių, o dėl kaltės jausmo.

Tačiau visų šių sunkumų negalima laikyti neįveikiamais. Skyrybos – krizė, sukelianti skirtingus jausmus ir emocijas. Sveikas vaikas tiesiog turi reaguoti į tokią krizę, vaiko išorinis ramumas ar besirodantis atsitraukimas dar nieko nesako apie jo vidinę būseną. Tik tas vaikas, kurio jau iki skyrybų santykis su tėvais buvo sutrikęs, gali nereaguoti į tokią krizę. Pirmas žingsnis, norint įveikti šią krizę, yra supratimas, kad kiekvienas vaikas turi reaguoti į skyrybas, ir jo išorinė ramybė ar atsitraukimas dar nieko nekalba apie jo vidinę būseną.

KAIP TĖVAI GALI PADĖTI SAVO VAIKAMS

Vaikų baimės gali pasireikšti įvairiais simptomais (pvz., padažnėję kaprizai, nykščio čiulpimas ar kt.). Todėl tėvai, ypač tas, su kuriuo vaikas lieka gyventi, turi skirti daug dėmesio ir kantrybės šiems simptomams, kurie tiesiog atspindi vaiko prisitaikymą prie pasikeitusios gyvenimo situacijos, taip vadinamos „išgyvenimų reakcijos“. Nes jei prisitaikymas pavyks, tai ir pačios baimės bus įveiktos, ir simptomai išnyks savaime.

Vaikai turi turėti galimybę regresuoti, t.y. „sumažėti, grįžti į ankstesnę raidos stadiją“, tam, kad susigrąžintų pasitikėjimą, kurį skyrybų metu prarado. Prie regresavimo galime priskirti sustiprėjusį prisirišimą, poreikį kontroliuoti tėvus, padidėjusį verksmingumą, irzlumą, gali būti ir naktiniai šlapinimaisi, pykčio priepuoliai ir kt. Įprastinis tėvų „ne“ turi būti sakomas be priekaištų. Svarbu priimti, jog šiuo metu pvz., šešiametis kartais elgiasi kaip trimetis, ir jis kitaip šioje situacijoje negali elgtis. Tėvai turi švelninti savo susierzinimą ir palengvinti po pykčio sekantį susitaikymą. Į tai turėtų atsižvelgti ir vaikų darželių auklėtojai bei mokytojai, todėl svarbu būtų juos informuoti apie pasikeitusią situaciją namuose.

Labai svarbu daug kalbėtis, kasdieną apie vieną ir tą patį, atsakinėjant į vaikų klausimus: „kodėl jūs daugiau ne kartu?“, „paaiškink man tai dar kartą“. Kantriai ir su meile vėl ir vėl vaikus tikinti, kad jie vis dar mylimi ir visada bus mylimi, kad jie ir toliau galės matyti tėtį/mamą (jei taip iš tikro yra), kad vaikai, jokiu būdu nėra kalti dėl tėvų skyrybų ir t.t. Dalis vaikų apskritai neužduoda jokių klausimų. Tuomet tėvai patys turi inicijuoti tokius pokalbius, ypač kai vaiko būklė išduoda apie jo išgyvenimus.

Vaikams skyrybų metu griūna visas tėvų duotas ir sukurtas pasaulis, kuriame jie išaugo. Jo negalima pakeisti jokiais kitais ryšiais. Galima tik pasirūpinti, kad vaikas liktų su jausmu, kad yra ir liks mylimas, kad turi ir turės abu tėvus, nors gyvensiančius dabar atskirai. Kad patikėtų, jog pasaulis yra platesnis nei tėvų pasaulis ir pajustų, kad ir jame galima gyventi. O vaiko širdyje tėvai vis tiek išliks kartu.

Bet nėra viskas taip paprasta, nes skyrybų atveju tėvai patys išgyvena didelę krizę, pasikeitimus savo gyvenime, tad jiems reikia paklusnių, savarankiškų ir daug dėmesio nereikalaujančių vaikų. Tuo pat metu vaikui reikia tėvų, kurie būtų itin kantrūs, rūpestingi ir dėmesingi, kokie iki šiol dar ir nebuvo. Matydami liūdnus ar piktus savo tėvus, vaikai nori juos apsaugoti ir dažnai neliečia skyrybų temos klausimų bijodami dar labiau nuliūdinti ar supykdyti savo tėvus. Todėl būtų svarbu jiems pasakyti, kad „kartais man būna labai liūdna dėl išsiskyrimo su mama/tėčiu ir gali atrodyti, kad geriau apie skyrybas su manim nekalbėti, tačiau svarbu kalbėtis apie tai, kas rūpi ar sunku. Tada sunkumas mažėja“. Svarbu patikinti vaikus, kad jie gali užduoti įvairius su skyrybomis susijusius klausimus kiekvieną kartą, kai jie kyla, ir jeigu jūs iš karto nežinosite atsakymo, nieko tokio. Galite pagalvoti, pasitarti ir vėl grįžti prie užduoto klausimo. Nes negrįžus prie jo, vaikai gali pagalvoti, kad tai klausimai, kurių negalima garsiai kelti.

TĖVŲ BENDRADARBIAVIMAS PO SKYRYBŲ

Visa literatūra skelbia, kad vaikui gyvybiškai svarbu tęsti santykius su tėvais. Nebent šeimoje buvęs smurtas, tuomet svarbu užtikrinti vaikų saugumą.

Kai kalbame apie sėkmingą skyrybų įveikimą, svarbu, kad vaikas ne tik žinotų, kad mama ir tėtis jį toliau tebemyli, bet ir jis pats turi teisę juos abu mylėti toliau. Jei tėvai neranda bendros kalbos, toliau pykstasi, vaikai patenka į sudėtingus lojalumo konfliktus.

Tėvų tarpusavio bendravimo sunkumus po skyrybų sudaro ne tik senų konfliktų tęsinys, bet ir baimė prarasti ryšį su vaiku ateityje. Mamos neleidžia matytis vaikams su tėčiais dažniausiai ne dėl to, kad jos savanaudės, bet bijodamos prarasti vaiko meilę. Atskirai gyvenantys tėvai irgi bijo prarasti ryšį su vaiku ir neretai pradeda lepinti savo vaikus, tarsi bandydami „patraukti“ juos į savo pusę, sudaryti koaliciją prieš mamą, o vaikai linkę idealizuoti tą tėvą, kuris gyvena atskirai. Todėl svarbu ir vieniems, ir kitiems tėvams nuolat sau priminti, kad vaikai myli abu tėvus, o bet koks jų tarpusavio susipriešinimas tik apsunkina ir taip nelengvą vaikų kasdienybę.

Dažnai mamos jaudinasi dėl to, kad vaikas po pasimatymų su tėčiu būna nerimastingas, agresyvus arba pats nenori eiti į pasimatymus. Tuo tarpu tėčiai pasakoja, kad vaikai nenori grįžti pas mamą. Vienas iš pasirenkamų sprendimų – mažinti susitikimus arba juos visai nutraukti. Tačiau toks sprendimas nėra teisingas, nes tokios vaikų reakcijos yra tiesiog tipiniai skyrybų išgyvenimai. Tad jei vaikas, ir nutraukus su vienu iš tėvų santykius, tampa ramesnis, tai nebūtinai rodo, kad tai naudinga jo tolimesnei raidai. Tiesiog tai rodo, kad vaikui labai sunku staiga pereiti nuo trikampinių (trijų žmonių: mama-tėtis-vaikas) santykių prie diadinių (tėtis/mama – vaikas). Tai gali dar labiau sustiprinti baimę prarasti tėvus visai. Daug naudingiau ne pašalinti iš vaiko gyvenimo skausmingus išgyvenimus, o padėti jam pereiti juos, įgyti naują patirtį, kad vaikai įsitikintų, jog jų baimės nepagrįstos (pvz., kad pabuvus pas tėtį, mama taip pat laukia jo namie ir myli, ji niekur nedingsta). Tad bandymas nutraukti vaiko santykius su vienu iš tėvų gali būti negrįžtamas. Kartais būna, kad ir pats vaikas nenori susitikti su vienu iš tėvų. Bet dažniau tai reiškia, kad nesąmoningai vaikas taip sprendžia vidinį konfliktą kaltindamas tėvą/mamą dėl skyrybų arba atsako pykčiu ir nuoskauda, kad jį paliko. Atsitinka ir taip, kad vaikas nebegali ištverti lojalumo konflikte ir nesąmoningai paverčia vieną iš tėvų kaltu ir blogu, o kitą – nekaltu ir geru. Vaikas lyg atsisako vieno iš tėvų tam, kad galėtų laisvai būti su kitu.

Jei įtampa tarp tėvų tęsiasi ir po skyrybų, tai iš to kylantis lojalumo konfliktas labai apsunkina vaiko išėjimą iš poskyrybinės krizės be didelių psichologinių pasekmių. Vaikas ne tik turi išgyventi pačią skyrybų traumą, bet lyg apsiginkluoti dabarčiai ir ateičiai. Vaikui, kuris myli abu tėvus ir tuo pačiu neturi tam teisės, tampa labai sunku: „mama laukia iš manęs, kad aš kartu su ja nustosiu mylėti tėtį, o tėtis to paties laukia santykyje su mama. Taip aš tampu jų abiejų išdaviku“. Ypač mažiems vaikams būdinga tai, kad jiems labai svarbios suaugusiųjų reakcijos – „jei tėvai nepriima dalies mano jausmų, reiškia su manim kažkas ne taip“. Tokiu būdu lojalumo konfliktai sustiprina vaikų kaltę ir baimę prarasti meilę, o tuomet kenčia vaikų savivertė.

Ypatingai sunki situacija vaikams kyla tada, kai po skyrybų tėvai visai nustoja bendrauti tarpusavyje ir vaikai tampa žinučių nešiotojais: „pasakyk tėvui, kad jis dar nesumokėjo…“, „pasakyk mamai, kad  Kalėdas švęsi su manim“ ir t.t. Dėl svarbių vaiko gyvenimo įvykių tėvai turėtų susitarti kartu ir kiek įmanoma mažiau į savo nesutarimus įtraukti vaikus. Vaikams saugumą suteikia aiški informacija apie tai, koks toliau bus gyvenimas. Kuo aiškiau jie žino, kaip po skyrybų keisis jų kasdienybė (gyvenamoji vieta, būreliai, šventės, atostogos ir t.t.), tuo ramiau ir saugiau jausis.

Labai svarbu, kad vaikas grįžęs iš susitikimo su mama ar tėčiu galėtų kitam apie jį pasakoti, o jeigu nenori, galėtų ir nepasakoti. Kad pasidalinęs susitikimo džiaugsmais, nematytų nuoskaudos mamos/tėtės veide ar neišgirstų smerkiančių komentarų. Taip pat, pasakodamas apie susitikimo nesėkmes, negirdėtų užgaulių žodžių apie mamą/tėtį, negautų patarimų daugiau nebesusitikti. Bet kokie neigiami pasisakymai apie buvusį sutuoktinį sukelia vaikams skausmą. Gali būti, kad išsiskyrus lieka daug nuoskaudų tarp suaugusiųjų, tačiau svarbu rasti kitus suaugusius, kuriems tėvai galėtų išlieti savo nepasitenkinimą ir neužkrautų jomis savo vaikų.

Dažniausiai apie skyrybas šeimoje žino ir kiti su vaikais bendraujantys žmonės: seneliai, dėdės, tetos, šeimos draugai. Nebūdami labai įsitraukę į konfliktus, jie galėtų ramiau su vaikais pasikalbėti apie vaikų skyrybų išgyvenimus, aptarti įvairias iškylančias situacijas bendraujant su tėvais. Tačiau jeigu giminaičiai susipriešinę ar labai supykę ant vieno iš tėvų, reiktų jų paprašyti prie vaikų nekalbėti blogai apie buvusį partnerį, taip apsaugant vaikus nuo papildomos įtampos.

Skyrybos yra nelengvas periodas visiems šeimos nariams, visi išgyvena įvairiausius jausmus ir svarbu su savo išgyvenimais nelikti vieniems ir nepalikti vienų vaikų. Galima ieškoti įvairių seminarų, individualių konsultacijų, grupių tiek suaugusiems, tiek vaikams, kurie padeda labiau suprasti kylančius sunkumus, kuriuose galima rasti bendraminčių palaikymą.

Naudota literatūra:

Netektys. Draugo laiškai II Vilnius, 2005

M. Dovydaitienė. Tėvų skyrybos ir vaikas. Mano vaikai. Priešmokyklinis vaiko ugdymas, Kaunas, 2003

Gelmut Figdor. Bedy razvoda I puti ich prieodolienije. Moskva, 2006.

Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Psichologinės pagalbos plėtra vietos bendruomenėje“  Nr. S-102, finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis.