Sužadėtinių grupės

Užsiėmimai

„Dviem yra geriau negu vienam. Jei vienas iš jų suklumpa, kitas padeda bičiuliui atsikelti (Koh 4, 9-10)“. Taip vadinasi sužadėtinių rengimo santuokos Sakramentui programa.

Sužadėtinių grupės – tai sužadėtinių pasirengimo santuokos Sakramentui kursai, kurių metu:

  • aptariamos įvairios aktualios temos: „Meilė – santuokos duona ir vynas“, „Bendravimas ir bendrystė“, „Kartu per permainas“, „Atleisti ir švęsti“, „Krikščioniškas požiūris į lytiškumą“, „Apie gyvybės vertę ir natūralų šeimos planavimą“, „Dievas ir bažnyčia“, „Priesaika“;
  • gilinamasi į santuokos Sakramento esmę;
  • aptariamos sutuoktinių meilės ir tarpusavio santykių puoselėjimo galimybės;
  • analizuojamos aplinkybės ir įpročiai, kurie santuoką gali stiprinti arba griauti;
  • susipažįstama su šių dienų pasaulio metamais iššūkiais šeimai ir Bažnyčios požiūriu į tai;
  • vyksta pokalbiai ir diskusijos grupėje;
  • atliekamos praktinės užduotys grupėje ir namuose.

Organizuojamos skirtingos trukmės ir intensyvumo sužadėtinių grupės:

  1. 8 užsiėmimų ciklas darbo dienomis. Užsiėmimai vyksta kartą per savaitę vakarais po 2 valandas;
  2. 4 užsiėmimų ciklas šeštadieniais. Užsiėmimai vyksta kiekvieną šeštadienį, užsiėmimo trukmė – 4 valandos. 

Grupės yra nedidelės – 7 – 10 porų. Būtina registracija į grupes. Registruotis galima el. paštu: nijolekuk@gmail.com arba tel. 8(5) 2461772, mob. 8 670 97113. Taikome nuolaidą gyvenantiems mūsų parapijoje ir lankantiems mūsų bažnyčią.

Daugiau informacijos

Santuoka – vienas iš pačių svarbiausių ir atsakingiausių pasirinkimų žmogaus gyvenime. Vienas iš esminių žmogaus gyvenimo pokyčių, kai viskas iš tiesų tampa kitaip, negu iki šiol buvo.

Kaip ruošiamės šiam reikšmingam gyvenimo virsmui? Ar esame pasiruošę sutikti naujus, iki šiol nepatirtus gyvenimo iššūkius? Ir kas mums gali tame padėti? Juk mes jaučiame, nors kartais tai ir neigiame, kaip  stipriai mus įtakoja tėvų šeimos pavyzdys ir tie įpročiai, kuriuos įgijome savo tėvų šeimoje, mokykloje, bendraudami su bendraamžiais. O iš tiesų norėtųsi sukurti daug gražesnį šeimos gyvenimą, nei matėm gyvenant savo tėvus. Trokštame ir tikime, kad mums tikrai geriau seksis. Tačiau kiek gerai pažįstame save? O kitą, visai kitokį? Kaip mums sugyventi su kito žmogaus skirtingumais? Kokie mūsų krikščioniškos santuokos tikslai? Ar tik dovanoti pasauliui gyvybę?!..Ar šeimoje, kurioje nėra ginčų, iš tiesų dar vaikšto meilė? Jeigu jokie turtai, jokie malonumai žmogaus nepamaitina, tai kas tuomet teikia gyvenimo pilnatvę? Kas yra ta nesavanaudiška, save dovanojanti meilė? O ką tuomet reiškia stovėti Tiesoje? Ar aš turiu toleruoti blogį vardan „šventos ramybės…“? Daugybė klausimų gali iškilti jeigu ne dabar, tai tikrai vėliau, kai pasirodo pirmieji euforijos atoslūgio požymiai. Turbūt, nė vienas, eidamas prie altoriaus, negalvoja apie skyrybas. Atvirkščiai: „Ne! Su mumis tai neatsitiks! Mūsų meilė – ypatinga, išskirtinė“. Tad kodėl vis dėlto skiriamasi taip dažnai?  Keletas skyrybų priežasčių, aš manau, yra pažinimo stoka, ne tie prioritetai ir nerealūs sutuoktinių lūkesčiai. Mes pamirštame, kad santuoka, visų pirma, yra meilės santykis, susitikimas ASMENS su ASMENIU. Kad šis santykis – labai trapus, reikalingas didžiulės pagarbos, begalinės išminties ir abiejų, vyro ir žmonos sąmoningo pasiryžimo jį auginti ir puoselėti. O tai nėra taip paprasta ir lengva, nes daugelis mūsų į tam tikras situacijas reaguojame automatiškai, impulsyviai, taip kaip išmokome namuose, mokykloje, gatvėje, taip kaip reaguoja mums siūlomi „supermenai“ ir „amazonės“ iš televizijos ekranų. Ir modeliuojame savo gyvenimus, dairydamiesi į kitus, nes „visi juk taip daro!“. Kitaip tariant, plaukiame pasroviui net nesusimąstydami, kad esame šitoje žemėje dėl kilnesnio tikslo. Būtent todėl mes manome, kad pasiūlyti jauniems žmonėms pasigilinti į dalykus, kurie ateityje lems, ar jie bus laimingi ar nelaimingi, yra verta ir prasminga.

Vilniaus Pal. J. Matulaičio parapijoje pasirengimo santuokos Sakramentui kursai yra rengiami nuo 2002-ųjų metų. Tūkstančiai sutuoktinių porų yra apsilankę mūsų paskaitose. Jaunų žmonių nusiteikimas šių kursų atžvilgiu būna nevienodas: vieni iš tiesų ateina atviromis širdimis ir priima Bažnyčios siūlomą pagalbą būsimai šeimai ir kai kas įkrinta į jų širdis, kiti gi sako: „Kam čia to reikia?! Mes ir patys viską žinome! Ar negalima čia kaip nors nuo jų „pasiplauti“? Pirmoji mintis, kuri ateina į galvą išgirdus tokią nuomonę, būna: taip iš tiesų, mes žinome daug, esame pakankamai raštingi, mūsų intelekto kooficentas – pakankamai aukštas. Tik ar tuo gyvename? Kiek tame, kas vyksta su mumis, dalyvauja mūsų širdis? Ir kuomet auditorijoje paklausi sužadėtinių, ar jie žino, kad iš čia sėdinčių dešimties porų, penkios, o gal ir šešios poros išsiskirs, nes tokia yra skyrybų Lietuvoje statistika, net didžiausi tokių kursų skeptikai suklūsta. Labai įdomu, pasibaigus kursams, skaityti dalyvių atsiliepimus apie tai, ką jie patiria šių kursų metu. Absoliuti dauguma įvertinimo anketose pažymi, kad tokio mokymo reikia jau mokyklose, kad jie tikrai išgirdo naudingų žinių apie tai, kas yra santuokos Sakramentas, kam mes įsipareigojame, kokiai Meilei mus kviečia Dievas, apie būsimą santuokos ceremoniją, šeimyninio gyvenimo ypatumus, atsakomybes bei pavojus, gresiančius sutuoktinių meilei ir vienybei. Dalyviai kursų dėka gauna naudingų įžvalgų, išgirsta realių gyvenimiškų situacijų analizės, o taip pat ir informacijos apie pagalbos šeimai galimybes, jeigu jos ateityje prireiktų. Dažnam iš kursų dalyvių pravartu prisiminti apie tai, kuo skiriasi bažnytinė santuoka nuo civilinės ar šiaip kartu esančių žmonių sugyvenimo, nuo kada prasideda gyvybė (skirtingose pasaulio šalyse gyvybės pradžios momentas – skirtingas), kas yra abortas ir kokios jo pasekmės, kiek yra žalingos moters sveikatai kontraceptinės priemonės, kas yra vaizduotės higiena, ką ir kaip sakyti vaikams apie lytiškumą. Kaip ir kiekvienas reiškinys, taip ir sutuoktinių tarpusavio santykiai turi savo dėsningumus, pakilimus ir savus nuolydžius, kurių išankstinis žinojimas tikrai padėtų lengviau pereiti per gyvenimo krizes.

Sužadėtiniams siūlome padiskutuoti ir atsakyti į klausimus (grupėje arba namuose) 8 temomis. „Kas mums svarbu?“. Šiame užsiėmime pasvarstysime, kas iš tiesų turi tapti jūsų kuriamos šeimos pagrindu, kurie iš jums svarbių dalykų stiprins jūsų šeimą, o kurie griaus. Pasitikrinsime, ar tikrai žiūrime viena kryptimi. Antrame užsiėmime „Bendravimas ir bendrystė“ susipažinsime su tinkamo ir netinkamo bendravimo įpročiais, mokysimės atpažinti ir įvardinti savo jausmus, pajusti, kas yra tikroji vyro ir moters bendrystė, kurios taip trokštame, kad mūsų bendravimas nevirstų tik buitimi, rutina, bet prisiliestume prie pilnatviškos būties, kuri įprasmina mano buvimą dovanojant save kitam. Trečiąkart susitikę mėginsime pamatyti, o kas gi mūsų laukia, keliaujant  „Kartu per permainas“. Koks didelis iššūkis, pasirodo, priimti kito kitoniškumą, keistis pačiam, o ne norėti  pakeisti sutuoktinį pagal savo paveikslą ir panašumą! Dar vienas susitikimas bus apie tai, kaip mes ginčijamės ir sprendžiame konfliktus, kaip susitaikome. Jo tema: “Atleisti ir švęsti“. Užsiėmimo metu mokysimės, kaip baigti konfliktą, kad nesusipriešintume, širdyje nenešiotume nuoskaudų ir į ją neįsileistume apmaudo. Visi esame lytiški. Koks yra krikščioniškas požiūris į lytiškumą? Lytinį tapatumą vaikai susiformuoja šeimoje, nes vaikas mokosi mėgdžiodamas, kopijuodamas tėvus arba kitus suaugusius. Todėl berniukas taps vyru, jei matys šeimoje tėtį – vyrą, drąsų, ryžtingą, mokantį apginti ir pasirūpinti šeima, kartu su mama gebantį išmintingai vadovauti šeimai, ir mergaitė norės būti moterimi, jei matys šeimoje laimingą mamą. Kiekvienos šeimos tikslas- išvysti savo meilės vaisius, palikti žemėje palikimą, todėl šiame susitikime dar diskutuosime tema: „Vaisingumo pažinimas. Natūralus šeimos planavimas“. Kodėl mes tuokiamės bažnyčioje? Kokią vietą mano gyvenime užima Dievas? Kas man padeda mano tikėjimo kelionėje, o kas glumina? Ko nesuprantu? Tai – šeštasis užsiėmimas „Dievas ir bažnyčia“. Ir užbaigsime užsiėmimus – sutuoktinių priesaikos nagrinėjimu, kad giliau suvoktume, ką ji mums reiškia. Tema taip ir vadinasi – „Priesaika“. Pastaruosiuose užsiėmimuose dalyvauja kunigas. Visų grupinių užsiėmimų metu sužadėtiniai gauna daug praktinių užduočių. Ir skirtingai nuo paskaitų, patys tampa aktyviais dalyviais.
Keletas sužadėtinių grupių dalyvių (vardai pakeisti) atsiliepimų:

Mečislovas: „Gavome labai gerus įrankius, kuriant mūsų naują suverenią valstybę – šeimą. Ypač patiko keisti savo žvilgsnį iš negatyvaus į pozityvų. Juk labai dažnai būdami kartu išsakome vienas kitam priekaištus ir nepasitenkinimą. O juk tuo būdu po truputį griauname santykius. Esu laimingas, kad pasirinkau šį ilgesnį kursą“;
Aušra: „Man labai patiko užduotys, kaip bendrauti, kad geriau pažintume vienas kitą ir tas bendravimas teiktų džiaugsmą. Grįždavome iš užsiėmimų ir dar keletą valandų kalbėdavomės. Pajutome ankstesnį susidomėjimą vienas kitu, sušilome iš naujo. Nes mūsų santykius jau buvo beužvaldantis nuobodulys. Gyvename kartu jau 7 metai“.
Julija: „Aš pakliuvau kaip į kitą pasaulį…Atėjau iš feministinės aplinkos. Užsiėmimų metu keitėsi mano mąstysena, nuostatos būsimo vyro ir mūsų tarpusavio santykių atžvilgiu. Džiaugiuosi matydama žmones, grindžiančius savo gyvenimą dvasinėmis vertybėmis.
Tadas: „ Maniau, kad dalintis savo mintimis grupėje bus sunkiau. Atsiradęs pasitikėjimas grupėje, geranoriška, priimanti atmosfera, to pasekoje susiformavęs saugumo jausmas, leido lengvai atsiverti. Manau, kad panašiai vyksta ir šeimoje: jei žmogumi pasitiki, tuomet lengva“;
Kęstas: „Šie kursai man tarsi akis atvėrė. Susidėliojo tikslai, siekiai. Ir svarbiausia, dar aiškiau pamačiau kokį lobį radau – savo būsimąją žmoną.“
Saulius: „Nežinau, kas įvyko per šiuos užsiėmimus…, bet po ketvirtojo susitikimo, kai į mane įsismelkė mintis, kad aš pats turiu keistis, o ne mano išrinktoji, mečiau rūkyti, nors iki to 9 metus rūkiau diena dienon! Bet kokie mėginimai mesti būdavo nesėkmingi. Dabar jau antras mėnuo nerūkau ir net nejaučiu potraukio“.
Mantvydas: „Gera užsiėmimuose susitikti su kunigu, kuris yra beveik bendraamžis. Jaučiu, kaip prisiliečiau prie šaltinio“.
Tadas: „Netikiu, kad taip greitai grupė baigėsi. Dabar viskas turėtų tik prasidėti. Kai apšilome ir taip suartėjome. Norėtųsi tęsinio“.
Aurimas: „Gavome daug kartų daugiau nei tikėjomės, nuo šiol sekame visas Matulaičio parapijos naujienas, perkame rekomenduojamą literatūrą, žiūrime video seminarus. To ankščiau nedarėme. Galima būtų manyti jog mums tiesiog pasisekė atsirasti teisingoje vietoje, pas teisingus vedėjus, su teisinga grupe žmonių, bet manau tai nėra tik sekmė, o ilga darbo grandis kuri prasideda nuo Jūsų ir kitų organizatorių. Be organizavimo teisingi žmonės neatsiranda teisingose vietose. Didelis dėkui! Manau, jog susituokę dalyvausime kitose grupėse ir kitose veiklose susijusiose su Matulaičio parapija“.

Labai dažnai didžiausią dalį laiko būsimiems jaunavedžiams atima pasiruošimas vestuvių puotai. Ir tai suprantama. Ši diena iš tiesų – išskirtinė, vienintelė. Bet tai – akimirka. Šventė baigėsi, svečiai išsiskirsto, liekame Aš ir Tu, turintys tikslą tapti MES. Ir prieš akis – visas gyvenimas. Kad jis taptų tikrai gražia kelione dviese, investuokime į tai, kas sudaro sutuoktinių gražaus gyvenimo pagrindą – į poros bendravimą. Savo grupėse ir siūlome susipažinti su šią kelionę lengvinančiais ženklais ir nuorodomis. Nes iš tiesų – ne laikas sodinti medį pavėsiui, kai sausra jau prasidėjusi!.

Tad laukiame jūsų.
Vilniaus Pal. J. Matulaičio šeimos pagalbos centro šeimų konsultantė Nijolė Kukuraitienė