Šeimų klubas „Darna“

Programos pagrindinis tikslas – mokytis labiau mylėti bei išmokti priimti kito kitoniškumą.

Pirmieji metai šioje programoje yra skirti poros gyvenimui, antrieji – vaikų auklėjimui. Programą galima tęsti ir trečius metus, per kuriuos aptariami atskiri, ypatingi šeimos gyvenimo atvejai ar situacijos, o taip pat  šeimos misija pasaulyje ir Bažnyčioje. 

Kiekvienas susitikimas vyksta, nagrinėjant, analizuojant, dalijantis patirtimi tam tikra tema. Pvz.: „Bendravimas“, „Mano asmenybė“, „Praeities svarba“, „Mūsų skirtingumai“, „Meilė ir švelnumas“, „Pavydus vaikas“, „Konfliktai“, „Ištikimybė“,  ir kt. Priimama mėnesio taisyklė, kurios stengiamės laikytis, ją taikyti savo namuose. Pavyzdžiui: „Geranoriškai išklausykime vienas kitą“, „Stenkimės neįžeisti“, „Turėkime paprastumo atsiverti“, „Išgirskime!“, „Išmokime tylėti, kad kitas galėtų egzistuoti“, „Suvokime, kada elgiamės pagal išankstinius scenarijus“ ir kt. Be formalių susitikimų labai mielai rengiame neformalius susitikimus: svečiuojamės vienoje ar kitoje šeimoje ar tiesiog leidžiame laiką kartu išvykose, kelionėse, lankydamiesi kultūriniuose renginiuose, švęsdami gimtadienius, šeimų vakarones, Krikšto, Santuokos Sakramento atnaujinimo ar kitas iškilmes. Vasarą praturtėjame šeimų stovyklose, ilsimės su vaikais, o kartą per metus savaitgaliais išvykstame į teminius šeimų seminarus bei rekolekcijas. Susitikimų metu įgytą patirtį šeimos perkelia į savo santykius su namiškiais ir net bendradarbiais, o nuostabiausia, kad baigę programą sutuoktinių poros dažnai užsinori skleisti gerą patirtį ir savanoriauja, vesdamos naujai atėjusias šeimų grupes, rengdamos Santuokos konferencijas, šeimų stovyklas, kurdamos vaikų dienos priežiūros centrus, dalyvaudamos radijo laidose ar įsijungdamos į kitas šeimų veiklos sritis. Ir tai tampa tarsi savotiška šeimos tarnystė ar net jų šeimos gyvenimo misija – dalintis tuo meilės pertekliumi, kurį yra gavusios ir nuolat tebegaunančios ir iš Kūrėjo, ir vieni iš kitų. Šitaip vyksta meilės ir širdies dosnumo mainai.

Norisi pabrėžti, kad ši programa nėra skirta skyrybų krizėje esančioms poroms ir tik ką susituokusioms ir neturinčioms vaikų.  Kitaip tariant, šios grupės nėra psichoterapinės, nors terapija plačiąja prasme jose tikrai vyksta.

Baigusios šią programą, sutuoktinių poros gauna Pal. J. Matulaičio šeimos pagalbos centro pažymėjimus.

Šeimų klubo grupių vadovai, sutuoktinių poros, yra baigusios šią D. Sonet programą ir praėjusios atitinkamą pasirengimą seminarų metu. Programos eigoje vadovams yra rengiamos intervizijos, o esant reikalui ir supervizijos, jie tobulinasi rengiamose rekolekcijose bei seminaruose.

Ištrauka iš šeimų klubos „Darna“ I-IV laidos vadovės Nijolės Kukuraitienės straipsnio:

„Šeimų vakaronės metu šeimos, baigusios D.Sonet programą, dalijosi savo įspūdžiais iš ketverius metus trukusios kelionės. Buvo gera girdėti vyrų ir žmonų liudijimus, kaip jie atrado šį šeimų klubą, kaip žmonos (dažniausiai) viliodavo vyrus bent pamėginti „įkišti nosį“ ir pasmalsauti, kas čia vyksta. Daugelį iš šių šeimų įsijungti į šias šeimų saviugdos grupes buvo paraginę draugai, o viena pora atėjo, nes akivaizdžiai pamatė pokyčius tėvų, kurie prieš juos lankė šeimų klubą, gyvenime. Daugelis minėjo, kad pradžioje jie labai skeptiškai galvodavo apie panašias grupes ir galimybę ką nors pakeisti įsisenėjusiuose savo elgsenos modeliuose. Tačiau ilgainiui juos maloniai nustebindavo, kaip keitėsi jų požiūris vienas į kitą ir į vaikus, kiek naujų temų pokalbiams jie atrasdavo namuose, kaip paprastesnis, lengvesnis ir džiaugsmingesnis tapdavo jų buvimas kartu. Kai kurie liudijo, kad pasibaigus susitikimui, jie dar ilgai diskutuodavo ta tema tarpusavy, ginčydavosi. Net ir tos poros, kurios tarsi nematė savo santykiuose „duobių“, buvo dėkingi, nes: „ – Supratome, kad jeigu ne šeimų klubas, jei ne šie susitikimai, mes jau netrukus būtume pradėję rietis ir kaltinti vienas kitą“. Poros džiaugėsi naujai įgytais draugais, bendraminčiais: „Kai kalba Tomas, aš geriau galiu suprasti savo vyrą. Džiaugiuosi, kad jis prakalbo, o aš išmokau patylėti. Už tai esu dėkinga grupei“. Šeimos kviesdavo vieni kitus į svečius, „sirgdavo“ laukdami, kaip vienai ar kitai šeimai pasiseks gimdymas, gimė naujos tradicijos išlydėti besilaukiančią moterį savo vaikelio gimties virsmui. Kai kurie vyrai baigiamųjų susitikimų metu tvirtino, kad šeimų klubas – vienintelė vieta, kur gali atvirai džiaugtis, kad šeima yra vertybė, ir nesijausti „balta varna“. Ne tik suvokti šeimos vertę (tą visi mes suvokiam ir ilgimės darnios šeimos), bet ir atitinkamai elgtis. Būti labai sąmoningais ir atsakingais, kokį gyvenimą renkamės: ar plauksime pasroviui ar eisime sunkesniu, bet prasmingesniu ir giliausius širdies troškimus išpildančiu keliu.

Naujai atėjusioms poroms sutuoktiniai linkėjo, kad ši kelerius metus truksianti kelionė būtų tarsi kelionė per kalnus, kurios metu jie giliau pažintų save ir savo sutuoktinį naujose situacijose, įsimylėtų dar kartą, patirtų dvasios nuotykių ir įgytų naujų draugų bei bendražygių. O užkopę į kalno viršūnę, jie išvystų naujai atsiveriančius horizontus ir atsigręžę atgal pamatytų – kokį ilgą gražų kelią nuėjo… Dar poros linkėjo giliąja ta žodžio prasme susitikti, susitikti ne tik su kitomis poromis, bet ir tarpusavyje. Susitikti, ne prasilenkti… Linkėjo, kad tai, kas vyksta grupėje, būtų rimtai praktikuojama namuose, ypač kad būtų laikomasi mėnesio taisyklių (viena pora sakė, kad taisyklę „Išklausyk!“ jie įsivedė namuose neribotam laikui), siūlė praktikuoti reguliarius sutuoktinių pokalbius, planuoti jiems laiką, o šeimų klubo susitikimuose praturtinti vieni kitus savo dovanomis bei talentais. Jie pabrėžė, kad ypač dėkingi vieni kitiems už neformalius susitikimus, už stovyklas, buvimą kartu rekolekcijose.

Sekuliarėjant visuomenei, braunantis į mūsų santykius, į mūsų namus, mokyklas, vaikų darželius visokio plauko modernybėms, toks palaikymas šeimai yra tiesiog gyvybiškai  būtinas. Neturime kito kelio kaip burtis į mažas šeimų bendruomenes ir mokytis meilės, ištikimybės, atsidavimo, Santuokos priesaikos ištesėjimo. Nes vienas kitą mylinčių ir palaikančių, santuokoje gyvenančių vyro ir moters šeima – pati saugiausia vieta asmenybei (tiek suaugusių, tiek vaiko) visapusiškai augti, bręsti ir skleistis.

Kadangi esame Pal. J. Matulaičio parapijos užauginti ir Palaimintojo Jurgio globojami, norisi pacituoti mūsų Arkivyskupo pal. Jurgio Matulaičio žodžius:  „Nereikėtų mums niekad gailėtis nei laiko, nei žmonių, nei skatiko, kad tuos žmones, kuriuos mums Apvaizda siunčia, gerai išlavintume, išauklėtume ir prie naudingo Bažnyčiai ir visuomenei darbo prirengtume“. Tikėkime, kad šie metai bus ypatingai dosnūs galimybėmis pasitarnauti ir praturtinti vieniems kitus mūsų Viešpaties garbei ir šlovei“.

Šeimų klubas „Darna“ įsikūrė 1998 m. . Iki 2020 m. šioje saviugdos programoje pabuvojo apie 300 šeimų. Daug sutuoktinių porų, baigę programą, patys tapdavo vadovais, suvokę, kokią didelę naudą ši programa davė jų šeimai, arba tapdavo įvairių pilietinių iniciatyvų, kaip antai katalikiško darželio ar Krizinio nėštumo centro, įkūrėjais.

Keletas atsiliepimų apie šią programą:

„Šeimų klubas – tai tarsi oazė dykumoje, kur galim pasisemti išminties ir gėrio. Šių susitikimų dėka šeimoje pradėjom kalbėtis atviriau. Kartu pragyvenus 25 metus, tik dabar supratome, kad daug dalykų buvo galima spręsti paprasčiau ir lengviau, jei būtume išgirdę tai bent prieš 15 metų. Gera būti būryje žmonių, kuriems šeima yra vertybė. Ši programa – tarsi sutuoktinių abėcėlė, kurią kiekviena pora turėtų išmokti“.

„Atėjau į klubą žmonos prašomas. Buvau nusiteikęs gana skeptiškai. Tačiau jau po pirmojo susitikimo susidariau nuomonę, kad visa tai  – labai rimta ir, galbūt, netgi tai, ko man labiausiai trūko. Nustebino šilti, žmogiški santykiai, atviras bendravimas, kurio nevaržo prekiniai-piniginiai ryšiai. Pajutau, kad grupė pradėjo mane gydyti: tokioje atmosferoje tiesiog savaime nukrenta visos kaukės, gali pamatyti save iš šalies, įsigilinti į savo ir savo šeimos problemas, nes atitrūksti nuo kasdienės rutinos. Nuostabi patirtis, kurios anksčiau neturėjau. Labai sąmoningai suvokiau, kad iš šeimų, kuriose yra normalūs tarpusavio santykiai, galėtumėme kurti sveiką visuomenę, turėdami sergančias, įskilusias ir trūkinėjančias šeimas – būsime patys neįgalūs ir gyvensime negaluojančioje visuomenėje“.

 „Į šeimų klubą atėjau todėl, kad buvo daug problemų šeimoje, ypač su 3 vaikais, kurie buvo paaugliai. Vyras į šias problemas stengėsi nesigilinti. Be to norėjosi su kažkuo artimiau pabendrauti, nes esu pakankamai uždara. Labai greitai pajutau, kad kitų šeimų pasisakymai, jų patirtis man davė atsakymus į mane kamavusius klausimus. Kartais pamatydavau, kad tai situacijai, kuri daugybę kartų apmąstyta, yra dar kitokių sprendimų. Buvau nustebinta, kad vyrui, kuris namuose buvo tylenis, tapo irgi lengva atsiverti. Pasidarėme artimesni vienas kitam, pagerėjo santykiai su vaikais. Klubo draugai pastebi, kad aš labai pasikeičiau, tapau laisvesnė, labiau bendraujanti.“

„Į šeimų klubą atėjau, kai šeimoje stojo tyla. Aš myliu žmoną, ji, žinau, myli mane, bet nustojome kalbėti. Supratau, jei toliau taip tęsis, išsiskirsime. O mes to nenorim. Šeimų klubas – tai šeimos gyvenimo studijos, paremtos krikščioniškos gyvensenos filosofija. Tai – gera, tvirta atsvara kasdieniam melui ir neteisybei. Čia patiriu daug meilės ir supratimo bei  palaikymo. Šios studijos verčia mus tobulėti, o tai turi duoti vaisių ne tik mūsų vaikams, bet ir šaliai. Manau, kad privalu šias studijas plėsti“.

„Buvimas klube labai atliepia mano poreikius: stabilumo, saugumo, priklausymo. Pamačiau, kokių gražių yra šeimų, kurios anksčiau man atrodė kaip mitas. Kai atėjau į klubą, santuokoje buvome pragyvenę tik 2 metus. Šeimų klubas padėjo pereiti mums krizes. Stipriausias įspūdis – susiklausymas ir didelio artimumo išgyvenimas“.