Pradžios kygoje (Pr 2,21-22) aprašoma, kaip atsiranda vyras ir moteris: iš „Adam“ (lietuviškai būtų – „molinuko“) išimant šonkaulį. Kai iš mūsų vidaus kas nors išimama, – atsiveria žaizda. Jos laikyti paslėptos negalime, nes pradės viskas viduje pūliuoti ir pūti. Žaizdos gijimui reikia atvirumo – kad ji kvėpuotų, kad kitas galėtų prisiliesti, patepti ir gydyti.

Lydėdami poras pasiruošimo Santuokos sakramentui metu, dažnai atpažįstame, kad ši šv. Rašto vieta įvardina vieną esminių buvimo kartu elementų – priimti ir leisti kitam prisiliesti prie savo pažeidžiamumo, silpnumo. Santykis su Kitu tiek gimsta iš žaizdos, tiek ir yra tuo, kas gydo mano žaizdas. Klausimas čia lieka, kiek aš atsiveriu sau ir Kitam, bei leidžiuosi į atvirumo kelionę.

Permąstydami savo šeimos gimimą, matome, kad mūsų poros santykis stiprėjo tais momentais, kuomet mes išdrįsome būti silpni; suvokiantys, jog dusiname savo jautrumus, savo išsiskyrimus; norintys valdyti viską, kas nedrąsu, kas net nuo mūsų nepriklauso. Stebuklai vyko ten, kur įėjome į vienas kito tiek iš ankstesnių draugysčių patirčių, tiek iš šeimos atsineštas žaizdas ir prisilietėme prie jų. Tie atvirumo momentai mus ypač suartino.

Su šia vidine laikysena keliaujame ir ruošdami sužadėtinius santuokos sakramentui. Augant atvirumui grupėje, atsitinka taip, kad žmonės drįsta pasidalinti, jog augo be tėvo, ar buvo nelauktas vaikas, ar gyveno alkoholio vartojimo šešėlyje… Kursuose patiriame, kaip šios situacijos ne tik artina grupės narius, sukurdamos erdvę ir kitiems dalintis savo giliai užgniaužtais pūliniais, bet ir tiesina pačios poros artumo santykius. Poroms šie momentai atveria galimybę pasirodyti vienas kitam ne tik kuriamu įvaizdžiu apie save, bet ir su tuo, kas jiems iš tikrųjų yra sunku, drovu, neišspręsta. Mes nei vienas nesame tobuli ir tame netobulume galime ieškoti, kaip atsiverti vienas kitam ir silpnumu gydyti vienas kitą.

Neretai užduodame ir sau šį klausimą: „Ką santuoka gydo mūsų santykyje?“ ir tikrai nepasirodo maža. Vien pažvelgus į buvusias draugystes įsivardiname, kaip jose buvome sužeisti, kas mums skaudėjo, kas atkeliauja net iki šio laikotarpio, kai Santuokoje esame jau 15 metų. Kai pasakojame, dalinamės  –  išgyvename šias žaizdas jau kaip kitokį buvimą, nebe kaip skaudėjimą ar skaudinimąsi, bet kaip galimybę, nukeliančią mus į kuriančią tikrovę. Aišku, Tomui, ugdytam būti „stipriu vyru“, šią kelionę ne visada lengva priimti, ypač tai, kad stiprybės požymis pasireiškia per silpnumo atvėrimą.

Taip žvelgiant į pasaulį ir vienas į kitą, mums lengviau priimti nesutvarkytų namų realybę; vaikų, keliaujančių autentišku, bet mums nesuprantamu, keliu pasirinkimus… Viliamės, kad šis netobulumas ir baimė pripažinti, kad „ne viską galiu“, matyt, niekada nesibaigs, nes tikime, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir visada bus, ko ieškoti Kitame. 139 psalmė, 14 eilutė įgarsina: „Šlovinu Tave, nes esu nuostabiai padarytas“. Nesu Tobulai padarytas, Pilnai padarytas, sukurtas, kad man Nieko Netrūksta…. Ne! Man trūksta… ir būtent mano ir Tavo netobulumas stebina. Kai atsiranda vietos nuostabai – kas čia ir dabar atsitiko bei kokią dovaną gaunu per šį iššaukiantį patyrimą? Žaizda kaip tik ir yra ta erdvė nuostabai vienas apie kitą, net ir prakeliavus dešimtmečių keliones kartu. Lieka didi paslaptis tame, kaip vienas kitam esame tiek durys, tiek ir slenkstis prie durų, kad kitas per mane galėtų išsiskleisti. Negalioja čia pasaulio draudimo sistemos, kur net nuo COVID-19 gali apsidrausti. Čia neri į santykį ir nežinai, kas dar jame užklius ir/ar atsivers. Lieki tik toks, koks stovi, be jokių apsidraudimų, apibrėžtumų.., atsisakantis atliepti į pasaulio projektuojamus lūkesčius – „būti tobula, tvarkinga šeima, neparodančia, kad kažko mums trūksta“.

Baigiant… Žaizdos prašosi būti atvertos, kad galėtų gyti. Žaizdos prašosi būti gydomos. Jei žaizdos nėra gydomos, jos pūliuoja ir griauna santykį su sutuoktiniu ir/arba patį mane. Teikiantys socialinę pagalbą žmonės turbūt galėtų įvairiomis patirtimis paliudyti, kaip socialinėje atskirtyje esantys žmonės „sproginėja“ išliedami nerimą, pyktį, smurtą į kitus, kai šalia nėra asmens, kuris gebėtų priimti jų giliausius sužeidimus. Analogiškai ir šeimoje – negydoma žaizda pūliuoja ir sproginėja. Ir tada svarbu nesusipainioti – niekam, ir, visų pirma, patiems sau negalime turėti tokio lūkesčio, kad būtume nepriekaištingi ir be žaizdų. Leisdami sau būti su žaizdomis sukuriame galimybę esančiam Dievui ir Kitam, kuris yra mano artimas ar artimiausias, būti „gydančiu, o tai yra galinčiu, žinančiu, galingu“. Poroje ne pasiimu galią, o suteikiu galią kitam savo silpnumu ir galios patyrimas nebe skaudina, o tampa džiugus: „Linksma bėgti takeliu, kai visiems padėt galiu“. Drįsdami pripažinti savo netobulumus tebesame kažkuo dieviški, vis dar kuriame, vis dar augame ir auginame Kitą. Bažnyčia kviečia mus keliauti tobulumo link, bet būdas, kurį siūlo, – išpažinti/pripažinti savo nuodėmes, savo klaidas ir savo silpnumus. Po to stotis, eiti ir vėl keliauti tolyn iki kito netobulumo posūkio.

Pal. J. Matulaičio šeimos pagalbos centras

Tomas ir Neringa Kurapkaičiai

Straipsnis publikuotas socialinių veiklų laikraštyje „Matulaičio respublika“ (Nr.33) ir interneto dienraštyje bernardinai.lt