Visi mes vienaip ar kitaip esame betarpiškuose santykiuose, kurie formuoja, keičia, judina, stato. Kaip mes tame procese išbūname? Ar esame pastabūs ir dėkingi, o gal leidžiamės būti jų nešami ir formuojami? Visuose santykiuose bene svarbiausia – harmonija, jos išlaikymas. Taip ir norisi stabtelėti prie santykio su savimi. Visuomenėje sakoma, jog laiminga mama ar džiugi žmona pačios aplink save kuria laimę ir gerbūvį artimiesiems. Kuomet patys su savimi esame taikoje ir meilėje, tuomet daug lengviau pajuntame kitus – juos girdime ir mylime. Kaip sako krikščionys, neįmanoma pilnai mylėti Jėzaus kituose, jei nemokame Jo mylėti pačiuose savyje. Kviečiu dažniau save pastebėti ir, atradus nors ir trumpą minutėlę, prisiminti, jog esame besąlygiškai mylimi ir laiku pasakyti: „Stop“. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai vargiai įmanoma – juk atkeliauja mintys apie vaikus, darbus, atsakomybes ir visus kitus turimus įsipareigojimus, tačiau svarbu suvokti, jog tai – ilga kelionė per praktiką, tikėjimą, paleidimą ir pasitikėjimą. „Rūpintis, bet nesusirūpinti“ – ši frazė, išgirsta iš Kiaros Lubik (Chiara Lubich, aut. past.), labai gelbėja kasdienėje sumaištyje ir sugrąžina prie to, ko iš tiesų galime imtis, kad suteiktume sau ir kitiems ramybę.
Mane labiausiai įkvepia asmeniniai patyrimai, pasidalinimai, išmėgintos teorijos. Pamenu vieną iš daugybės vakarų, kuomet po darbų buvau ypač nuvargusi, galvojau apie namuose manęs laukiančius vaikus, nebaigtus tvarkyti reikalus, atsakomybes, vakarienės ruošą ir kitas pareigas. Tuomet stabtelėjau ir pagalvojau – o ko gi iš tikrųjų norėčiau, kaip šioje situacijoje galėčiau parodyti daugiau meilės sau ir aplinkiniams? Būtent tokią mintį, tokį prašymą aš paleidau. Savo pačios nuostabai, grįžusi į namus radau vaikų man paruoštą vakarienę – visai kaip restorane – su meniu ir valgių pavadinimais. Tą akimirką aš suvokiau, jog visi pokyčiai prasideda nuo mūsų pačių. Tas mažas žingsnelis, pastabumas, stabletėjimas, prašymas, dėkingumas, o galiausiai – prisiminimas apie manyje esantį Jėzų, kurį noriu mylėti, padeda pajausti, kad, mylėdama Jį, galėčiau dar stipriau mylėti visus greta esančius. Turbūt nesuklysiu teigdama, jog ne vieną iš mūsų užklumpa būsenos, kurių metu norime viską planuoti, žinoti, numatyti, viską kontroliuoti. Tačiau sustokime ir prisiminkime, koks žavesys yra galimybė būti „čia ir dabar“. Galimybė būti santykyje su dabarties momentu. Atrodo, jog tų akimirkų, kai nebežinome, ką ir kaip daryti, būna tiek daug, kad belieka atsiduoti „čia ir dabar“ momentui.
Santykių miške, kuriame nuovargis jau nieko nebestebina, kviečiu prisiminti vieną labai gerą mintį – pradėti viską iš naujo. Pamatykime, kur slypi santykių sudėtingumas, nebijokime apie juos kalbėtis, permąstyti, tačiau neužstrikime. Prisiminkime, jog visuomet turime galimybę pradėti iš naujo. Nesutarimai su vaikais, kylantys dėl mokslo ar namų ruošos vengimo, nuomonių išsiskyrimas su vyru dėl nebemokėjimo pasiskirstyti namuose tenkančių pareigų, laiko trūkumas – situacijų daugybė. Pradėti iš naujo galime su šviežiu įkvėpimu, naujomis mintimis ir idėjomis, naujais sprendimais, kurie ateis, jei tik jiems pasiryšime. Tobulų santykių, visai kaip ir tobulų žmonių, paprasčiausiai nėra, tačiau galimybė pradėti iš naujo – visada šalia mūsų.
Inga B., atvejo vadybininkė
Tai LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamo projekto „Funkcionali šeima – sveikos visuomenės pagrindas“ dalis.