Jubiliejinė (dešimtoji!) Pal. J. Matulaičio vasaros šeimų stovykla „ Šv. Juozapas XXI amžiuje“

 

Popiežiui Pranciškui 2021 metus paskelbus Šv. Juozapo metais, nekilo jokių abejonių, kokia bus šių metų šeimų vasaros stovyklos ašis. Stovyklą pradėjome planuoti jau vasario mėnesį. Entuziastų atsirado tikrai daug, nes iškilo grėsmė, kad stovyklos išvis gali nebūti. O pandemija ir visi karantinai mūsų ilgesį susitikti, pamatyti, išgirsti, apsikabinti, pasikalbėti akis į akį išaugino iki kraštutinumų. Taigi… organizacinis komitetas, posėdžiaujantis nuotoliniu būdu, pradėjo darbą. Jam iš visos širdies su begaliniu atsidavimu dirigavo Indrė Dževečkienė. Įsitraukimas buvo toks didelis, kad veikiai atsirado stovyklos tema, lektoriai bei atskiros atsakomybės, kurias atsakingai prisiėmė atskiros šeimos ar pavieniai asmenys. Net himnas stovyklai buvo sukurtas, ir jis puikiai atliepė Pal. J. Matulaičio parapijos dvasią. Papildę himną smagiais judesiais mus visą stovyklos laiką džiugino savanoriai (vedini Gintarės, jaunimo vadovės), mūsų vaikams sukūrę atskirą programą.  AČIŪ JIEMS!

Jau pačią pirmąją dieną po stovyklos atidarymo turėjome įdomų kunigo Algirdo Akelaičio įvadą į visos stovyklos temą. Labai detaliai išnagrinėjęs karaliaus Dovydo dramą, aprašytą antroje Samuelio knygoje 11 skyriuje, ją palygino su teisiojo šv. Juozapo laikysena ir jo elgsena, aprašyta Mato evangelijoje 1 skyriuje. Dievas veikia istorijoje ir  kažkelintoje kartoje duoda žmogui šansą sugrįžti prie tikro, neveidmainiško santykio su Dievu.  Tos dienos vakare buvo įspūdingas dalyvių susipažinimo vakaras, kuriam idėjas siūlė ir kurį šauniai pravedė Justė, Eglė ir Viktorija. 

Antroji diena buvo skirta šv. Juozapo, kaip sutuoktinio, atskleidimui. Šią užduotį meistriškai atliko socialinės antropologijos mokslų daktaras, 4 vaikų tėtis, Saulius Matulevičius. Šv. Juozapas iš Dovydo giminės atsineša širdį, panašią į Dievo širdį. Jis buvo teisusis (tikėjimo vyras, gyvenantis pagal tai, kuo tiki), kilnus (nepasielgė su Marija taip, kaip reikalavo įstatymas), dievobaimingas, pamaldus, turintis artimą santykį su Dievu, doras, sąžiningas, romus (dėmesingas, išklausantis), veiklus. Vadovavosi sveiku protu ir nuovoka, nelaukdamas, kol Dievas išspręs žmogiško lygio problemas, kitaip tariant, nekentėjo nuo autoriteto komplekso. Šv. Juozapas buvo skaistus. Ką šis terminas reiškia mūsų šiuolaikinėje postkrikščioniškoje visuomenėje?  Mūsų visuomenėje seksualinė etika grįžta į pagonybę. Nesaistoma krikščionybės, o saistoma biologinių impulsų. Vyrui vaikščioti į kairę ir dešinę, nustumti kitus į šalį – natūrali elgsena. Taip elgiasi primatai. Krikščioniška etika kreipia į santuoką, įsipareigojimą, atsakomybę. Moteris vyrui – didžiulis iššūkis. Arba baigiasi pasmerkimu (kaip karaliui Dovydui), arba tampa išaukštinimu (kaip šv. Juozapui). Pranešėjas pakvietė vyrus pamąstyti apie tai, kokią kainą sumoka moteris, tapdama žmona ir motina. Ir ragino juos sudaryti sąlygas susigrąžinti joms savo tapatybės dalį, t. y. leisti joms rasti džiaugsmą savo asmenybės paieškose, o ne vien tik atlikti socialinius vaidmenis.

Apie vyro ir žmonos, kaip tikėjimo bendražygių, kelionę dalijosi Lina ir Rimas Šapauskai. Jie liudijo apie tai, kaip stengiasi visos dienos bėgyje prisiminti, kas yra jų gyvenimo centras. Kaip jie patys atrado Viešpaties gailestingumą ir kaip jį skelbia aplinkiniams. Po pietų Rimas tapo diskžokėjumi dienos šokių aikštelėje.

Trečioji diena buvo skirta šv. Juozapui, šeimos globėjui, tėvų ir vaikų santykiams. Savo mintimis, savo vaikų stebėjimo, ugdymo bei kitų vaikų konsultavimo patirtimi pasidalijo mūsų šeimos pagalbos centro psichologė Gintarė Jonutienė. Jos pagrindinė mintis buvo ta, kad tėvų buvimas šalia yra pagrindinis vaiko saugumo garantas. Kad būti šalia nereiškia tobulai būti. Būti šalia reiškia būti su visu nežinojimu, su visom galimom klaidom. Labai svarbi žinia buvo tai, kad prieraišumo santykis gali būti atstatomas. Svarbu, kad vaikas turėtų nors kokią saugumo ir meilės patirtį. „ Kai tau sunku, nesi vienas. Tai turėtų žinoti ir jausti kiekvienas vaikas“ – pabrėžė lektorė. Gintarės pranešimą papildė labai jautrus  Giedrės ir Gintauto liudijimas apie įsivaikinimo procesą, jų kaip poros augimą ir įvaikintus jų vaikus. Labiausiai pritrenkiantis buvo jų liudijimas apie vaisingumo klinikas, kuomet išsijungė termostatas ir visi embrionai žuvo…Neliko klausimo, kodėl bažnyčia taip kategoriškai pasisako prieš dirbtinį apvaisinimą. Reikia paminėti, jog Giedrė ir Gintautas abu yra mokslininkai, gamtos mokslų daktarai. Jų patirtis liudija, kaip sunku kartais būna rinktis tarp mokslo bei krikščioniškos doktrinos ir etikos.

Ketvirtoji diena  skirta šv. Juozapui, darbininkui. Darbas ir pinigai. Ką kalba apie tai šv. Raštas ir bažnyčios tėvai? Savo įžvalgomis apie tai dalijosi teologijos mokslų daktaras, Vilniaus šv. Juozapų kunigų seminarijos studijų prefektas kunigas Vladimiras Solovej. Viskas prasideda nuo to, kaip mes mąstome. Mąstome pagal Dievą ar pagal šį pasaulį? Iš mąstymo kyla jausmai, jausmai inspiruoja veiksmą. Juk pasakyta: „Joks tarnas negali tarnauti dviems šeimininkams…“ Lk 16, 13. Pinigai yra tarsi lakmuso popierėlis. Po meilės, jie turi didžiausią galią ir yra labai jautri tema šeimoje. Vienas nori keisti pasaulį, o kitas – automobilį. Kokie mūsų prioritetai? Ką renkuosi ar dievišką, ar žmogišką ekonomiką? Ar su pinigais elgiamės kaip savininkai ar tik kaip administratoriai? Net jei ir esu turtingas, kas man tai patikėjo ir kokia yra Jo valia? Turtingas ne tas, kuris turi daug kišenėje, o tas, kuris turi daug duoti. Dievas myli mane, duoda tam tikrus talentus, manim pasitiki, kad turėdamas gerbūvį, ne naudočiausi juo, o naudočiau. Žmogus pildosi per veiksmą. Jis yra apdovanotas protu ir valia. Jis pašauktas mylėti. Jei darbus renkamės pagal širdį, gerai, jei pagal pinigus, greit degraduosim. Darbas virs prakeiksmu, jei neribosime viršvalandžių. Šv. Juozapas darbus atliko su meile. Kalbant apie pinigus, labai svarbus yra sąžiningo atlygio klausimas. Sąžiningas atlygis yra tiek, kiek tam žmogui reikia oriam pragyvenimui. Kalbant apie išlaidavimą, reikia klausti savęs, ar tai yra poreikis ar įgeidis? Jeigu lyginsimės su kitais, bus sunku atskirti. To saugiklis – realūs poreikiai.  Ištikimybė, kurią prisiekiate vienas kitam santuokos dieną, reikalauja ir visiško finansų tvarkymo skaidrumo. Ir nepamirškite dalintis. O vaistai nuo šykštumo – dešimtinė arba išmalda. Tai nustatyta Dievo – mokėti duoti. Ir pagaliau – finansai ir amžinybė. Vieną dieną turėsim viską palikti, todėl tėvai turi pasirūpinti testamentu. Puikus pranešimas – viskas taip paprasta ir aišku!

Penktoji diena – apie šv. Juozapą, kaip vyrą pagal Dievo širdį. Apie mūsų vidinį gyvenimą. Gera buvo vėl išgirsti kunigą Marių Žitkauską. Kas yra žmogaus širdis? Žydams tai yra žmogaus esmės centras, ten priimami mūsų apsisprendimai. Ten, kur gyvena šv. Dvasia, gyvybės ištakos, mūsų tikrojo aš gelmė. Vakariečiai labiau viską racionalizuoja ir sprendimus daro protu. Kunigas Marius kvietė visus pamąstyti apie širdį, kaip apie forumą ar apskritą stalą, kur vyksta nuolatinė diskusija tarp proto, sąžinės, jausmų, patirties, atminties. Jame dalyvauja ir mūsų žaizdos, kūno poreikiai, pareigos, ką kiti apie tai mano, gundytojas, nors ir nekviestas, ir Dievas, šv. Dvasia. Šv. Marija klausėsi širdyje, o ne širdies…Kas garsiausiai kalba, tas laimi, to klauso mano valia – vykdančioji galia. Pvz. jei jausmai įžeisti, nekalbėsiu! Bet po kurio laiko staiga prabyla sąžinė…Tikinčiam žmogui svarbu, kad kalbėtų Dievas. Iš savo pusės aš turiu sudaryti tam sąlygas, turiu norėti ir būti pasiruošęs vykdyti Dievo valią. Dievo baimė – šv. Dvasios dovana, primenanti mums, kokie esame maži prieš Dievą. Mūsų gėris – nuolankiai ir su pagarba bei pasitikėjimu atsiduoti į Dievo rankas. Kas yra Dievo balso nešėjai? Per ką mums prabyla Dievas? Per sutuoktinį, per sąžinę (atmetant skrupulus), per kūno poreikius, per praeitį, pareigas, maldą, Dievo žodžio prisiminimą ir apmąstymą, intuiciją. Tikslas – kad visi širdies forumo dalyviai paklustų Dievo balsui. Reta išpažintis leidžia Dievo balsą „užmutinti“. Dažna šv. Komunija, adoracija sustiprina mūsų širdį ir teikia džiaugsmą. Malonės stovis – tyra širdis. Mūsų dvasinio gyvenimo tikslas, kad Kristus manyje augtų, o aš mažėčiau. Pilypas Neris yra pasakęs: „Kas ieško ko nors kito nei Kristaus, nežino, ko ieško“. Šv. Juozapas buvo vyras pagal Dievo širdį. 

Šeštąją dieną filosofijos mokslų daktaras Nerijus Čepulis kalbėjo tema „Juozapas ir informacinių technologijų amžius“. Lektorius atskleidė mums net 4 Juozapus, kurie pasirodo Biblijoje. Kiekvienas iš jų vykdo tam tikrą misiją. Visos religijos ir religinės priemonės turėtų būti nukreiptos į dalijimąsi, kito kitokio priėmimą, solidarumą. Naujosios technologijos yra jau taip toli nuėjusios, kad jų kontroliuoti ir suvaldyti nebeįmanoma. Deja, jos yra ne pačių kilniausių žmonių rankose. Bet svarbu nepanikuoti, nežiūrėti į ateitį su baime, nes yra Dievas! Svarbu, kad visuomenė nesusipriešintų: viename poliuje – moksliniai fanatikai, kitoje – religiniai fanatikai. Poliarizacija yra blogis. Vertybė yra Meilė, kovoti už kitą, kitam, dėl kito.

Septintąją dieną kunigas Žydrūnas Vabuolas, kuris mus lydėjo visą savaitę, kalbėjo apie Popiežiaus Pranciškaus encikliką „Amoris Leatitia“, kuriai šiemet sukanka penkeri metai nuo jos priėmimo. Kunigas mus ragino dar kartą pasigilinti į ten išdėstytus visuotinės bažnyčios apibendrinimus įvairiais šeimos gyvenimo klausimais. 

Ši stovykla buvo turtinga ne tik turinio prasme, bet atnešė daug džiaugsmo ir naujų patirčių per porų pokalbius, pasidalijimus grupelėse, naujas užsimezgusias draugystes, per susitikimą su Dievu šv. Mišiose bei Adoracijoje, per rytmetines ir vakaro maldas, Viešpaties šlovinimą giesmėmis. Beje, susidainuoti ir skambiai giedoti mums padėjo Milda Normantienė, Jurga ir Andrius Bertuliai.  O kur dar sportinės rungtys, „Lobių dirbtuvių“  viešnagė ir taupyklių meistravimas. Kasmet stovykloje atsiranda kokių nors naujų popietinių užsiėmimų. Šįkart tai buvo – Gailestingumo vainikėlio giedojimas, šokiai dieną, Renatos mokymai vaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis ir rytinė makšta su linijiniais šokiais, Eglė – pasakų karalienė, atgalinio ryšio lektoriams lapai, talentų vakaro tema „Mano mėgstamiausias šventasis“, moterų ir dukrų naktigonė žirgyne, esančiame už 20 km.  Taip pat ėjome į piligriminį žygį į Stakliškes ir šventėme jaunimo Mišias Šv. Trejybės bažnyčioje, o paaugliai dalyvavo naktiniame  žygyje aplink ežerą. Šalia visų paminėtų stovyklos rengėjų, nematomai plušėjo dar keletas, be kurių stovykla būtų ženkliai skurdesnė. Tai – Aldaras Stonys, sudėliojęs mūsų finansus į tvarkingas skaitmenines lenteles, Rima Kukuraitienė, praturtinusi mūsų stovyklos meniu vaisiais ir daržovėmis bei suskirsčiusi visus į grupeles, 7 grupelių moderatoriai, garso operatorius ir diskžokėjas Donatas Žekonis su žmona Violeta. Ir dar… ir dar… ir dar…Visi – po ruopelytę…  

Savaitė prabėgo kaip viena diena, o regis pripildė turiniu visiems metams. Tariame AČIŪ visiems (ir tau, šv. Juozapai!), kurie prisidėjo prie šio dangaus karalystės lopinėlio sukūrimo! 

Jau aiški ir kitų metų vasaros stovyklos data, bei šeimos, kurios ypač originaliu būdu buvo išrinktos tapti atsakingomis už jos organizavimą. Atvažiuokite ir pamatysite. 

Beje, nuotraukas su fiksuotomis stovyklos akimirkomis galite pamatyti Pal. J. Matulaičio parapijos feisbuko puslapyje.

 

Nijolė Kukuraitienė, šeimų konsultantė