„Budėkime ir …“

Karas Ukrainoje sukrėtė ir pažadino visus, mylinčius taiką ir kuriančius geresnę ateitį, trokštančius didesnio gėrio žmonijai. Tai, kas, regis XXI a. atrodė neįmanoma, staiga tapo rūsčia realybe… Iš tos realybės ir gimė vasaros stovyklos tema. Suvažiavome, pasiilgę vieni kitų bendrystės, Dievo žodžio aiškesnio suvokimo, noro pasidairyti po dar neištirtas erdves.

Kunigas Žydrūnas, lydėjęs mus visą stovyklos laiką, pabrėžė Šv. Rašte įvardijamas priežastis, dėl kurių esame raginami budėti: 1) kad sutiktume grįžtantį šeimininką; 2) kad tinkamai pasiruoštume būsimiems įvykiams ir gebėtume teisingai vertinti dabartinius; 3) kad nepasiduotume pagundai; 4) kad būtume šalia sunkią valandą. Kaip tą realiai padaryti? Budėkite ir melskitės! Pirmiausiai, tai darome kaip bažnyčia. Po vieną neišbudėsime. Pasaulyje kiekvieną minutę aukojamos šv. Mišios, vyksta nuolatinės adoracijos, vienuolių ir pasauliečių maldos. Budėkite ir būkite blaivūs! „Nepamirškite, ką jums pasakiau“, – sako Jėzus. Kai budim kartu su Dievu, laikomės moralinių įstatymų, Dievas randa būdą, kaip mus įtraukti į mistinį Jėzaus kūną. Budėti, tai reiškia ir turėti vidinį jautrumą, gilintis, domėtis tikėjimo dalykais. Neužmigti mums padeda nuolatinis ėjimas, žinių bei įgūdžių atnaujinimas. Štai kad ir šiemet vykstantis Bažnyčios Sinodas, reiškiantis demokratinį susirinkimą (gr.k.žodis, susidedantis iš „sin“ ir „odos“ reiškia ėjimą kartu). Kelionės tikslas yra Kristus. Šioje žemėje mūsų kelionė niekada nesibaigia, nes čia nebūsime tobulai susivieniję su Kristumi. Tad budėkite ir būkite kantrūs! O kantrybės bažnyčia gali pasimokyti ir iš šeimos, – sakė kunigas. Kiek kartų pernąkt tenka keltis prie kūdikio?! Kiek visokiausių sunkumų iškyla, auklėjant vaikus?! Kaip reikia priimti visas priešginas bei maištus ir nenustoti mylėti?! Iš kitos pusės, bažnyčia nuolat budi ties mūsų pašaukimo išsaugojimu. Ar tai būtų kunigas, ar šeimos tėvas ir motina. Kai jau pasirenkame, nereikia blaškytis. O 121 psalmė dar kalba ir apie tai, kad ne tik mes budime, bet ir Viešpats. “Tavo kojai suklupti jis neleis, tas, kuris tave globoja, budi”, Ps 121, 3.

Kunigas Domingo Avellaneda iš “Įsikūnijusio žodžio” vienuolyno, Panevėžio vyskupijos egzorcistas, kalbėjo apie dvasinę kovą. Jis pabrėžė, kad visa, kas susiję su Dievu yra ne rimta, bet labai rimta! Kad malda turi didelį poveikį ir gali išlaisvinti iš įvairių dvasinių negalių. Jo praktikoje yra buvęs 16 m. vaikinukas, apsėstas 14 demonų. Yra žmonių, kurie netiki, kad Dievas veikia per kunigus, ir mieliau eina pas būrėjas, ekstrasensus, ar prisiveža iš svetur įvairių amuletų ir taip prisišaukia bėdą. Sužinojome 14 taisyklių, kaip reikia skirti dvasias (koks pasiūlymas ateina iš Dievo, o koks iš piktojo), kurias paliko mums šv. I. Lojola.

Sesuo Gražina Dapšauskytė labai giliai išanalizavo mūsų išorinius ir vidinius sužeidimus ir atleidimo dovanojamą gijimą. Tuo pačiu kalbėjo ir apie tai, kad jeigu situacija reikalauja, kad būtų įvykdytas teisingumas, tai būtina jo siekti. Mylėti engėją, nereiškia leisti jam toliau engti. Reikia atimti iš jo galią, kad jis negalėtų toliau žaloti kitų žmonių. Dažnai žmonės negali atleisti sau, priimti savo istorijos, žvelgti į tai, kaip į Dievo gailestingosios meilės apsireiškimą, kuris dažnai moko mane nuolankumo ir dėkingumo, kad neatsitiko dar baisesnių dalykų. Su sese po konferencijos norėjo pasikalbėti ne vienas dalyvis.

Apie konfliktus poroje ir susitaikymą bei atleidimą kalbėjo ir T. Kentenicho Šeimų Akademijos dalyviai Laimis ir Asta Brilingai. Ši pora savo pranešime turėjo daugybę palyginimų iš įvairių gyvenimiškų situacijų bei gamtinių reiškinių. Tai visada leidžia labiau įsiminti pranešime išsakytas mintis ir turinį. Pagrindinė mintis buvo apie tai, kad mes, bėgant metams, nustojame stengtis vienas dėl kito, o kito teikiamas man paslaugas priimame tarsi savaime suprantamą dalyką. Kol galiausiai rutina, smulkūs įsižeidimai, tam tikri nutylėjimai, nuoskaudos santykius pradeda ėsti kaip rūdys metalą. Per dideli lūkesčiai, neišspręsti konfliktai, didelis užimtumas, gyvenimo tempas, technologijos išsekina mus. Pradedam vienas į kitą šnairuoti ir rinkti blogų charakteristikų bonusus. O reikia atvirkščiai – pastebėti ir padėkoti už menkiausią dėmesio akimirką ir padarytą darbą dėl manęs ar dėl šeimos. Ir pačiam pasistengt daugiau duoti nei imti.

Praktinį užsiėmimą apie tai, kokia gali būti mano dalis, santuokos vandenį verčiant vynu, stovykloje esančioms poroms pravedė psichologai Vėjūnė ir Andrius Gotai. Daug porų buvo dėkingi lektoriams už inspiraciją apie tai nuolat galvoti ir nepavargti.

2022 – ieji yra paskelbti Lietuvos Katalikų Bažnyčios „Kronikos“ metais. Apie nepaprastą drąsą, meilę Tėvynės laisvei ir sumanumą bei ryžtą, siekiant užsibrėžto tikslo, stovyklos dalyviams labai įspūdingai ir autentiškai pasakojo sesuo Regina Teresiūtė. Buvo tikrai smalsu sužinoti, kaip išradingai veikė pogrindyje laisvės kovotojai. Tai – nuostabus pavyzdys, kokia veikli turi būti meilė. Sesuo Regina prabuvo su mumis visą dieną, turėjo ne vieną pokalbį ir vakare kartu šventėme šv. Mišias Stakliškių bažnyčioje. Ji negalėjo atsidžiaugti, matydama tokį gausų būrį tikinčių šeimų bei gražaus jaunimo, tądien keliavusį piligriminį žygį.

Mūsų bendruomenės nariai Linas ir Justė parengė interaktyvų užsiėmimą tema „ Bendruomenė, keliaujanti drauge“. Auditorija buvo padalinta į kelias dalis ir turėjo atsakyti į klausimus: „Kuo šiuo metu gyvena Bažnyčia? Kuo šiuo metu gyvena šeima?“ Linas savo pranešime įrodė, kad Bažnyčia yra gėris šeimai, kaip šeima yra gėris bažnyčiai. Vėliau dalyviai turėjo atsakyti į klausimą, kaip turi atrodyti parapija, palanki šeimai? Buvo pateikta daug įdomių pastebėjimų, ir konferencijos vedėjai konstatavo, kad mes visi čia ir dabar visai netikėtai sudalyvavome Bažnyčios sinodinio kelio užsiėmime. Justė mums pristatė, kas šiuo metu mūsų parapijoje siūloma šeimoms, o Linas pakvietė visus rugsėjo mėn. sudalyvauti visuotiniame parapijos narių susirinkime ir apibendrinti Sinodinio kelio susitikimų įžvalgas.

Po kiekvienos konferencijos būdavo pokalbiai porose, o vėliau pasidalijimas grupelėse. Stovykloje vyko Šv. Sakramento adoracija. Laisvu laiku – maudynės ir įvairūs meno, šokių bei kiti užsiėmimai. Vakarais – poezijos vakaras su aktore Dalia Morozovaite, dainų vakaras su kunigu Žydrūnu, mūsų bendruomenės nario Lauryno Bertulio savos kūrybos vakaras. Parapijos jaunimui esame dėkingi, kad mūsų vaikai turėjo atskirą turiningą programą ir buvo saugūs.

Visa stovykla be galo dėkojo šios stovyklos organizatoriams, Justei ir jos komandai, už tokį prasmingą ir kupiną bendrystės bei naujo pažinimo renginį. Kuomet vienai iš savo bičiulių parodžiau fragmentus iš talentų vakaro, ji pasakė: „Štai gyvoji džiūgaujanti Bažnyčia!“.

Projektas yra iš dalies finansuojamas Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos.

Nijolė Kukuraitienė