Laikas prieš šventes visad būna įtemptas ir tirštas. Šitoje skuboje taip nesunku išsibarstyti ir pamesti tai, kas svarbiausia… Ir vis dėlto kai kuriems pavyksta sustoti. Koks palaimingas gali būti tas sustojimas. Panirimas į tylą, pabuvimas kartu su Dievu. Tam, kad tai atsitiktų, reikia ne tik Dievo kvietimo, bet ir mūsų troškimo.

Jau daugelį metų su šeimų klubo „Darna“ šeimomis, tiksliau sutuoktiniais, praktikuojame adventines susikaupimo rekolekcijas. Aš kartais pagalvoju, koks yra gėris vyrui ir žmonai ištrūkti iš savo nelengvos kasdienybės tylai, poilsiui Viešpaties meilėje. Kokie mes esame apdovanoti! Nors būna be galo sunku išsiveržti iš prieškalėdinių įvairių vaikams skirtų renginių, jų pačių pasirodymų ir pasiruošimo šventėms šurmulio, bet jeigu tai pavyksta, Viešpats apipila sielą gausiomis malonėmis. Šįkart Jis mums buvo paruošęs per kunigą Žydrūną ypatingą dovaną – rekolekcijas apie padovanotą laiką.

„Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi“ (Koh 3,1). Kam yra laikas mano gyvenime? Koks jis? Iš kur atėjau? Kur esu? Kur einu? Ar dažnai savęs šito klausiame? Žmonės laiką suvokia kaip praeitį, dabartį ir ateitį. Jei neturime atminties apie savo praeitį, nežinom, kaip elgtis dabar. „Mes susergame „sklerokardija““, – sako kunigas Žydrūnas. Graikų kalboje šis žodis reiškia „kietas“. „Dėl jūsų širdies kietumo Mozė jums leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti“ (Mk 10, 5).  Jėzus čia kalba apie ypatingą sklerozę – širdies. Kodėl skiriasi šeimos? Kodėl užmirštami seni tėvai? Kodėl pamirštama, kiek daug buvo žadėta, kiek daug buvo gėrio, ir ką Dievas dėl jų padarė, kad jie būtų kartu. Jeigu santykiai nepuoselėjami, jie miršta. Žmonės, deja, ne tik vienas kitą užmiršta, bet ir Dievą taip pat. Šv. Raštas pilnas tokių istorijų.

Rekolekcijų dalyviai gavo užduotį prisiminti savo praeities įvykius, kurie iškils, peržvelgti praeitus metus, suprasti, ką Dievas dėl mūsų padarė (nes kartais tik praėjus ilgesniam laikui mes gebame tai atpažinti) ir prašyti Dievo malonės patirti dėkingumą. Grįžę iš mąstymo ir maldos tyloje, gavome „internetinio dvasingumo“ testą apie „tirpstančią“ mūsų sąskaitą banke. Ir iš tiesų – laikas  nelaukia… Todėl tai, ką turi geriausio, dovanok dabar! Kad suvoktum vienos valandos vertę, paklausk to įsimylėjėlio, vienos minutės kainą – žmogaus, patyrusio avariją. Krikščionybėje laikas ne ciklinis, o linijinis. Jis turi pradžią, pabaigą ir tikslą. Dievas duoda mums laiko tiek, kiek reikia, ir tam, kam reikia. Svarbu, kad būtume labai sąmoningi dabarties momente. Vieno vienuolio jo mokiniai paklausė: „Tėve, kaip jums pavyksta tiek daug nuveikti ir išlaikyti ramybę?“. Jis atsakė: „ Kai sėdžiu, tai sėdžiu, kai einu, tai einu, kai dirbu, tai dirbu, kai meldžiuosi, tai meldžiuosi‘. „Tėve, bet mes irgi taip darome!”. “Ne! – atsakė vienuolis. Jūs, kai sėdite, tai jau einate, kai einate, tai jau bėgate…“ Dabartis svarbi, nes ji įtakoja ne tik mūsų ateitį, bet ir praeitį. Pvz., jei renkamės gyventi ir dirbti Lietuvoje, suteikiame prasmę aukoms, kurios buvo sudėtos už nepriklausomybę. Koks mano dabarties laikas?

Paskutinėje rekolekcijų dalyje mąstėme apie ateities laiką, kuriam turime pasirengti. Kunigas Žydrūnas atskleidė 3 Kristaus atėjimo momentus: gimimas  tvartelyje (šiandieninėje situacijoje tai būtų kur nors apleistoje nerakinamoje daugiaaukščio namo laiptinėje. Marija ir Juozapas buvo tikrų tikriausi emigrantai); kasdienis Viešpaties atėjimas –  Jis, norėdamas mūsų gyvenimo pertvarkos arba, pvz., koks nors vargšas, prašantis pagalbos, ateina dažniausiai ne laiku, kai esame labai užsiėmę, kai nelaukiam. Ir trečiasis atėjimas bus laikų pabaigoje. Kaip mes laukiame Jėzaus? Ar kaip grįžtančio šeimininko, kuris buvo laikinai išvykęs, palikęs mums prižiūrėti, valdyti pasaulį? Ar kaip vagys? Kurie siautėjo, lėbavo, grobstė jo turtus ir švaistė veltui Dievo dovanotą laiką?

Viešpats Dievas pirmiesiems žmonėms nedraudė valgyti vaisių nuo gyvybės medžio, tik neleido jiems užimti savo vietos. Todėl gyvenimas mums priklauso. Tik Šv. Rašte išvardijamos sąlygos, kurios reikalingos, jei nori ilgai ir laimingai gyventi. Todėl džiaukimės, visados džiaukimės! Ir laukime savo šeimininko kaip sąžiningi tarnai, o dar geriau kaip Jėzaus Kristaus draugai:).

Iš rekolekcijų išėjome labai praturtėję, išsinešdami vidinius pasiryžimus, kaip branginti mums padovanotą laiką. Koks palaimingas gali būti tas sustojimas… „Kai sėdžiu, tai sėdžiu…“

 Nijolė Kukuraitienė, šeimų konsultantė