Natūralu, kad praradimo tema yra pripildyta skausmo, ašarų, nevilties. Pamenu vaikystėje teko dalyvauti giminaičio laidotuvėse, ten išgirdau sakinį, kuris giliai įsirėžė man į atmintį – „… gaila, bet, gyviesiems kapų nėra“. Kartais skauda taip stipriai, kad, regis, viskas aplinkui sustoja, nebetenka prasmės, kaip kad A. Mamontovo dainoje „… tu būsi toli, aš klajosiu tylus po gatves…tu būsi toli, saulė mano minčių nelies… tu būsi toli – aš prarasiu pradus vilties…kai būsi toli, nebeskirsiu žiemos nuo rudens… kai būsi toli, neieškosiu kitų akių… kai būsi toli, aš prarasiu tai, ką turiu…“
Visos netektys paliečia ir sukrečia. Mes negalime iš anksto emociškai parengti savęs artimo žmogaus mirčiai. Sielvartas yra natūrali ir normali reakcija į staiga pasikeitusią gyvenimo situaciją, santykių baigtį.
Jungiškosios krypties analitikė V. Kast aprašo liūdėjimo procesą kaip gyvą ir nuolat besimainantį, kuris yra būtina sąlyga, kad galėtume susitaikyti su skaudžiu praradimu ir gyventi toliau. V. Kast pastebėjimu, netektį arba kitokį praradimą, išgyvenantys žmonės paprastai prakeliauja tam tikrą liūdėjimo eigą.
Natūralu, kad pirminė reakcija į žinią apie artimojo mirtį yra šokas ir neigimas. Atsisakoma patikėti, kad žmogus iš tiesų mirė. Nenorėjimo pripažinti netekties fazė gali trukti kelias valandas arba dienas ir palaipsniui pereina į chaotiškai prasiveržiančių emocijų etapą. Išvydus mirusiojo kūną nebeįmanoma paneigti netekties. Išgyvenami įvairūs bei vienas kitam prieštaraujantys stiprūs jausmai: širdgėla, baimė, pyktis, kaltė, ilgesys, meilė ir t.t. Gedintį žmogų apima esminis netekties išgyvenimo patyrimas. Pyktis, kuris taip pat gali prasiveržti šioje fazėje, reiškiasi kaip pyktis ant viso pasaulio, Dievo, gyvenimo, kartais ant paties mirusio žmogaus. Po kurio laiko pereinama į ieškojimo, atradimo ir išsiskyrimo fazę. Šiai fazei yra būdinga tai, kad mirusiojo bandoma ieškoti prisiminimuose, pokalbiuose su kitais žmonėmis, sapnuose.
Ne kartą dalyvaudama laidotuvėse esu pastebėjusi, kad artimieji pasakoja įvairias istorijas apie paskutinį susitikimą su mirusiuoju dar jam gyvam esant. Šios istorijos paprastai būna apie tai, kad anapilin iškeliavęs žmogus tarsi nujautė savo mirtį, atmintyje išlieka tikslūs žodžiais, kuriuos artimieji išgirdo paskutinius. Kartais pasakojami sapnai, kurie tarsi pranašavo artėjančią mirtį. Mirtis neretai vadinama beprasmišku, nesavalaikiu, žiauriu likimo smūgiu, kuris neretai viduje pažadina klausimus: „Kodėl? Kokia mirties prasmė?“ Galbūt tos reikšmingos istorijos, paskutiniai mirusiojo žodžiai tampu mums ramsčiu, padedančiu atlaikyti akistatą su žmogaus gyvenimo baigtimi, mes bandome tai įprasminti bei prisiliesti prie gilių ir paslaptingų klodų, kurių mes neapžįstame ir kurie mums yra visiškai nepavaldūs.
Pamenu savo bobutės laidotuves. Iki to momento, kuomet karstas buvo užkastas ir mes visi pradėjome judėti link savo automobilių, aš matyt, iki galo nesuvokiau, kas iš tiesų įvyko. Mane apėmė gilus liūdesys ir ilgesys, nes mes paliekame ją čia vieną, giliai po žemėmis, o patys važiuojame valgyti… Mes gyvename toliau, o ji lieka čia. „ Turbūt ji labai vieniša“, galvojau aš. Ta mintis ir ją lydintis liūdesys neapleido manęs gana ilgai.. Po kurio laiko susapnavau sapną, kad mano bobutė sėdi gėlėtoje pievoje ir šypsosi. Šis sapnas mane atpalaidavo, ir nors dar kurį laiką buvo liūdna, viduje palengvėjo…
Gedinčiojo mintys sukasi tik apie mirusį žmogų – „aš negaliu galvoti apie nieką kitą, tik apie jį“. Kol žmogus, su kuriuo mus sieja santykiai, dar gyvas, tie santykiai tęsiasi, jie nėra baigti. Mes negalime jo taip emocingai prisiminti, kaip tuomet, kuomet jį prarandame, o santykiai jau nebegali pasikeisti. Miręs žmogus dažnai būna idealizuojamas, santykiai su juo išgyvenami ir prisimenami kaip labai harmoningi. Vis tik, šis patyrimas negali trukti labai ilgai, kadangi kasdien suvokiamas negailestingas jo nebuvimas. Skausminga netektis, švelnumo, rūpesčio, artumo, santykio poreikiai nuolat primena tą, kurio jau nebėra.
Kai mirė mano tėtis tik po kurio laiko supratau, kas namuose „ne taip“. Man trūko tų garsų namie, kurie buvo susiję su juo, kai jis buvo gyvas. Praradus artimąjį esame priversti mokytis gyventi iš naujo, kitaip negu buvo iki šiol. Mes prarandame ne tik šeimos narį, mums mylimą žmogų, kartu mes prarandame daugybę dalykų, kurie mus siejo su tuo žmogumi. Mes susiduriame su naujais gyvenimiškais iššūkiais, su kuriais turime išmokti susitvarkyti. Galbūt mes praradome žmogų, kuris iki tol tvarkė visus finansinius reikalus šeimoje arba kuris turėjo ypatingų gebėjimų, sprendžiant vaikų konfliktines situacijas arba galbūt gebėjo sukurti jaukią atmosferą namuose. Ir staiga to nebelieka. Natūralu, kad kas kart grįžę namo, mes dar gana ilgą laiką susidursim tiek su vidine, tiek su išorine tuštuma bei giliu vienatvės išgyvenimu. Kartą nugirdau pokalbį, kad viena moteris mirus vyrui, susidūrė su iki tol jai nepažiniu kasdienės buities darbu, jog nuo šiol kambarius teks siurbti jai pačiai, nes iki tol tai darydavo jos vyras. Taigi netektis yra daugiasluoksnis ir daugialypis procesas, kupinas išorinių ir vidinių užduočių, kurias turime pereiti, kad galėtume gyventi toliau.
Kuomet mintimis grįžtame prie prisiminimų apie mirusįjį, mes turime galimybę atkurti, pamatyti iš šalies, kokie buvo mūsų santykiai iki jo mirties. Kiekvienas žmogus, su kuriuo mus sieja santykiai, sugeba atrasti mumyse tokių pusių, kurias tik jis vienas gali pažadinti bei atgaivinti. Tai, ką jau miręs žmogus atgaivindavo mumyse, kuomet jis dar buvo gyvas, mes turime saugoti ir neprarasti, kai netenkame pačių santykių. Tose atgaivintose pusėse jis ir toliau gyvena.
Gilaus liūdesio išgyvenimas gedulo procese kartojasi ir kas kart prisiminus žmogaus praradimą, prasiveržia chaotiški jausmai, kurie kas kart veda prie kančios, vidinio skausmo išgyvenimo. Psichiatrė Elisabeth Kübler – Ross, kuri ilgus metus paskyrė bendravimui su mirštančiais ligoniais pastebi, kad anksčiau kentėjimas buvo įprastas dalykas. Kančia turėjo savo tikslą, prasmę ir būsimą atlygį. Pasak autorės, žmonių tikėjimas pomirtiniu gyvenimu padeda palengvinti kančios naštą – jei daug kentėjau čia, žemėje – man bus atlyginta danguje. Šiais laikais žmonės dažniau linkę vartoti raminamuosius vaistus, stengdamiesi išsivaduoti iš skausmo. Atrodo, kad jeigu vaistais galima numalšinti skausmą arba susilpninti sunkiau pakeliamus jausmus, kentėti neverta.
Vis tik, išgyventi netekties jausmus vėl ir vėl yra svarbu, nes tai padeda pakeisti vidinį santykį su mirusiuoju. Tam reikia laiko ir leidimo sau išgyventi skausmą iki galo. Tuomet pradeda keistis ir vidinis mirusio žmogaus vaizdinys. Tokiu būdu netektis gali būti priimta. Kartais būna, kad skausmas užima mirusiojo vietą. Tuomet gali atrodyti, kad paaukojus skausmą, gedintysis tarsi išduos arba pamirš jam brangų žmogų. Iš tiesų, skausmas turi būti paaukotas, o santykis su mirusiuoju paleidus skausmą gali atsikleisti naujai. Pradedama save suvokti kaip žmogų, kuris išgyveno netektį, bet ir vėl gali priklausyti pats sau. Palaipsniui žmogus grįžta į gyvenimą, žingsnis po žingsnio sugrįžta gyvenimo džiaugsmas, nauji interesai. Prisiminimai apie mirusį žmogų kas kart sugrįš, nes jie priklauso šiam gyvenimui, bet, jei leidžiame gedėjimui būti, jis nebeužgoš viso gyvenimo. Gedulas ir netektis pabudina žmogų bei priverčia jį susimąstyti apie gyvenimo būtį. Kai susiduriame su artimojo netektimi, kartu gauname pamoką ir priminimą, kad ir mūsų kelionė šioje žemėje kada nors baigsis. Ir nors tai be galo skausmingas patyrimas, kartu tai yra galimybė bręsti bei augti kaip asmenybei, pradėti labiau vertinti gyvenimą, brangius žmones. Netekties akivaizdoje žmogus gali pradėti ieškoti ir surasti religiją, sukurti santykį su Dievu.
Pasitaiko, kad ilgą laiką nepavyksta užbaigti gedėjimo proceso, jis užsitęsia, tampa sudėtingas. Pasak psichologės – psichoterapeutės K. Polukordienės įvairiose religijose bei kultūrose gedului yra skiriami 1–2 metai. Tai laikotarpis, kurio metu vyksta sielvarto darbas, po kurio žmogus palaipsniui priimą pasikeitusią realybę jau be artimo jam žmogaus bei grįžta į įprastai tekantį gyvenimą. Vis tik kiekviena netektis yra individuali ir kartais prireikia kur kas daugiau metų, kad žmogus gebėtų priimti praradimą tiek vidiniame, tiek išoriniame pasaulyje. Jeigu gedėjimas užsitęsia ilgiau negu kelis metus – sielvartas nesilpsta, kartojasi gedėjimui būdingi sveikatos sutrikimai, prasideda depresija – gedėjimas laikomas komplikuotu. Tuomet yra reikalinga specialistų pagalba. Be jos žmogus nebegali pats susitvarkyti su tokia netektimi. Pasak V. Kast, jeigu liūdesio emocijos neįsileidžiamos, chaotiškų emocijų fazėje – gali prasidėti depresija. Tai susiję su tuo, jog gedintis žmogus bando užgniaužti jausmus, kurie skaudina, žeidžia. Šis jausmų slopinimas mažina aktyvumą, tikrumo jausmą ir neretai yra susijęs tuo, jog gedintis žmogus nenori pernelyg „apsunkinti“ artimųjų.
Apie mirtį, netektis, gedulą ir jį lydinčius jausmus mes kalbame pusę lūpų, pašnibždomis, su baime kažką pasakyti ne taip arba „dar labiau nuliūdinti“, kai bandome paguosti netekties palytėtą žmogų. Ir iš tiesų, būti šalia gedinčio žmogaus yra vienas iš sudėtingiausių gyvenimo patyrimų. Gedintį žmogų sunku paguosti, atrodo, kad bet kokie žodžiai skamba pernelyg banaliai, lėkštai, nenuoširdžiai.
Geriausias būdas padėti gedulą išgyvenančiam žmogui – tai buvimas šalia, jo jausmų priėmimas, neskubant jų slopinti, pavyzdžiui, „ką dabar padarysi – nebesigraužk“, „dar viskas prieš akis, pasistenk nurimti…“, „turi susiimti, dabar reikia pasirūpinti savimi ir kitais šeimos nariais…”, „būk stiprus“ ir t.t.). Už panašių pasakymų ir patarimų slepiasi raginimas neliūdėti arba nejausti apskritai, neišgyventi kančios. Jei šalia jūsų esantis žmogus prarado kažką brangaus, neskubėkite patarinėti ar bandyti jį pralinksminti. Šiltas apkabinimas, gilus žvilgsnis, nuoširdi užuojauta, pabuvimas kartu su gedinčiuoju tyloje, perklausimas ar galime kuo nors padėti kasdienybėje yra labai daug.
Kai mirė mano tėtis, mano geriausia draugė važiavo iš darbo kartu su manimi. Ji beveik nekalbėjo, tiesiog ėjo kartu į mano namus, sėdėjo su manimi visą vakarą. Ir tik klausėsi. Tik dabar supratau, kokia aš esu dėkinga jai už tą vakarą.
Pabaigai noriu pasidalinti J. Degutytės eilėmis, kurios yra skausmingos, bet kartu žadina viltį. Ramybės, Jums, kurie sielvartaujate.
Aš mirčiai netikiu
Neatima ji nieko.
Ji tik patvirtina, kas gyva,
O kas ne. Ir gyva žemėje puikiais darbais
Palieka
Širdy ugnies lašu ir vyturio
Giesme.
Ir niekur neišeisi, niekada
Nemirsi – iš rankų tik gyvenimas
Paukščiu išskris kelionės pabaigoj
O tu rasa – rasos lašu pavirsi.
Neš kaip liepsnelę jį
Virš žemės vyturys
Šis straipsnis yra projekto „Psichologinės pagalbos plėtra vietos bendruomenėje“ dalis. Projektas finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis ir įgyvendinamas Pal. J. Matulaičio šeimos pagalbos centro kartu su partneriais.
Naudota literatūra:
- Kast V. Prarasti ir atrasti save. Vilnius: Vaga, 1998
- W. James, R. Friedman. Kai sielvartauja vaikai. Suaugusiems, kad jie išmoktų padėti vaikams lengviau išgyventi artimųjų mirtį, tėvų skyrybas, augintinio netektį, persikraustymą ir kitas permainas. Vilnius: Tyto alba, 2008
- Kubler – Ross. Apie mirtį ir mirimą. Katalikų pasaulio leidiniai, 2008
Autorius psichologė Kristina Zabielė