Aš esu Europos solidarumo korpuso (ESC) savanorė, dirbu Pal. J. Matulaičio šeimos pagalbos centro darželyje. Čia lankosi vaikai nuo 2 iki 6 metų, kas reiškia kad jie jau pradeda kalbėti savo gimtąja kalba – lietuvių, bet dauguma savanorių nešneka lietuviškai.

Kai aš dalyvavau interviu dėl savanorystės projekto, viena iš darželio auklėtojų paklausė “kaip tu manai, koks bus bendravimas su vaiku?” ir aš atsimenu, jog negalėjau įsivaizduoti koks jis galėtų būti, bet man atrodė, kad bus pakankamai sunku.

Dabar, po 3 mėnesių darbo, galiu pasakyti kad jis nėra toks sunkus kaip galvojau. Aš išmokau, kad yra daugiau dalykų be kalbėjimo, ypač jei turime minty vaikus. Kartais tai labiau bandymas suprasti ką kitas žmogus nori tau pasakyti. Vaikai žino, kad mes, savanoriai, nekalbame ta pačia kalba ir kad mes dažnai nesuprantame jų, tačiau nuostabu, kad jie bando padėti mums lengviau juos suprasti. Vaikai iš tiesų labai stengiasi. Tikrai įspūdinga stebėti juos taip bendradarbiaujant.

Gyvenime daug ir skirtingai mokomės: savo šeimose, mokykloje, užklasinėje veikloje… Bet yra ir neformalių, neplanuotų patirčių, kurios tiesiog nukrenta iš dangaus, be plano… Manau buvimas su užsienio savanoriais yra viena iš tų patirčių, nors vaikai su mumis neišmoksta akademinių dalykų, bet jie patobulina savo bendravimo įgūdžius. Suaugęs žmogus yra labai svarbus vaikui, nes jis leidžia vaikui saugiai tyrinėti pasaulį. Kartais mažyliams tereikia žmogaus, kuris juos įvertintų ir pralinksmintų, o tai sudaro sąlygas jiems jaustis svarbiems ir pajėgiems išbandyti naujus iššūkius.

Viską apibendrinant, savanoriai gali pasiūlyti keletą bonusų vaikų darželio lankytojams: galimybę tobulinti savo bendravimo įgūdžius, galimybę jaustis saugiai. Bet labiau tikėtina, kad vaikai turi daugiau ką pasiūlyti savanoriams. Dirbti su vaikais visada yra iššūkis, bet kartu tai labai vertinga ir praturtinanti patirtis.

Camino, Ispanija