Paprasta save priimti, kuomet jaučiamės sėkmingi ir pasitikintys savimi, išgyvename vidinės galios pajautą, kai santykiai su aplinkiniais klostosi gana neblogai. Tuomet paprasta būti su savimi ir mus supančiais žmonėmis. O kas nutinka, kai lauke šviečia saulė, žydi obelys, žybsi kalėdinės lemputės, o vidiniame mūsų sode pradeda vysti gėlės ir dangus apsiniaukia? Kaip mes priimame save, kai susiduriame su savo vidinio nevykėlio (turbūt kiekvienas šią savo pusę įvardijame skirtingai) figūra, kuomet kyla jausmas, kad, ko besiimtume, regis, viskas krenta iš rankų, dar bandai šypsotis ir apsimesti, kad viskas gerai, bet viduje jauti, kad prapliupo liūdnas lietus…
Ką tokiomis akimirkomis jaučiame kūne, kokie jausmai iškyla? Koks gimsta vidinis dialogas? „Nustok čia žliumbti…, gana čia rodyti savo silpnumą…, eik ir užsiimk kuo nors užuot savęs gailėjęs…, neprisigalvok, ko nėra…, visi džiūgauja ir švenčia…, aš privalau…, aš negaliu…” Vidiniai žodžiai, kuriuos kartais taip sunku sustabdyti, glūdi giliai mūsų pasąmonėje kaip vidiniai įsitikinimai, žinojimai, kaip iš tiesų reikėtų jaustis, būti, gyventi, daryti, koks esi priimtinas ir koks ne. Dažnai šie „žinojimai“ po truputį dedami tarsi į vidinį archyvą ir kaskart, kai susiduriame su savimi tokiu, kokio nesinori matyti ir priimti, išsitraukiame tą seną įrašytą plokštelę ir kurį laiką jos klausomės it kokios simfonijos. Tie giliai mumyse glūdintys įsitikinimai man asocijuojasi su baobabais, kuriuos Mažasis princas labai kruopščiai išravėdavo, kad jie neužaugtų į gigantiškus medžius, kurių šaknys gali sunaikinti visą planetą.
Kartais žmogus, atėjęs į susitikimą su psichologu, nejučia garsiai pasako kokį nors savo vidinį įsitikinimą ir staiga suvokia, kad tuos žodžius dažnai girdėdavo iš savo mamos arba tėčio. Svarbu yra išgirsti bei įsisąmoninti, ką mes sau kartojame, sakome, nes kartais vidinius dialogus priimame kaip neginčijamą tiesą. Ir tuomet galime rinktis: pasilikti prie tos pačios senos plokštelės arba pabandyti rasti būdą, kaip su ja atsisveikinti. O tuomet išdrįsti susitikti su savimi be kaukių, išankstinių nuostatų ir žinojimų.
Susitikti su savimi, kuris kartais tampa silpnas ir pažeidžiamas. Neretai po noru slėpti savo pažeidžiamumą slypi siekis įkūnyti tobulumą. Ir jei laikomės įsikabinę tikėjimo, kad turime būti tobuli visame kame, iš esmės pasmerkiame save nuolatiniams nusivylimams, nes šiame pasaulyje nieko nėra tobulo. Siekis būti tobulu neretai gimsta iš vidinio sužeidimo.
Jeigu vaikas patiria nuolat pasikartojantį jausmą, kad „kažkas su juo yra netvarkoje“, kad sunku įtikti savo tėvams, kad jis priimamas ir mylimas tik tuomet, kai yra „patogus“, paklusnus, neverkiantis, tuomet viską, kas yra „netobula“ tėvų akimis, vaikas bando nuslopinti, atmesti, užmaskuoti. Ir užaugus, pasilieka jausmas, kad „toks, koks esu, nesu tinkamas“, ir tuomet įdedamos milžiniškos pastangos, kad įtiktume vidiniams balsams, kurie reikalauja tapti kažkuo, kuo nesi, tačiau viduje vis tiek lieka jausmas, kad nesi pakankamai geras. Kartais yra taip sunku save pakelti, priimti savo poelgius, pasirinkimus.
Kai susiduriame akistatoje su savo kaltėmis, abejonėmis, gėdos jausmu, savomis silpnybėmis ir savybėmis, kurių nenorime apie save matyti ir girdėti, lengva pasakyti: priimk taip, kaip yra.
Psichologai neretai kalba apie jausmų talpinimą. Tai yra tarsi vidinio indo sukūrimas, kuris tarnauja tam, kad iškilę sunkūs jausmai mūsų neužvaldytų, kad mes juose nepaskęstume. Pabandykite atrasti žodžius, kuriuos galėtumėte sau sakyti, kai įsiplieskia vidinė nesantaika, kyla vienas kitam prieštaraujantys jausmai, jaučiatės bejėgiškai arba pasimetę. Kokie tie gydantys žodžiai, kurie galėtų jums padėti išbūti ir atlaikyti esamą situaciją? Galbūt tai kokia nors frazė iš vaikystės pasakos arba eilutė iš Biblijos, eilėraštis ar kokia nors sentencija. Juk gydo tai, kuo tikime. Išdrįskime būti švelnesni sau. Jei pasielgėme su savimi grubiai, jei viduje plakame save už kiekvieną klaidą, pasirinkimą, pabandykime atsimerkti plačiau ir pastebėti, kaip elgiamės su savimi ir nustoti būti destruktyvūs. Tai nereiškia, kad mes neturime prisiimti atsakomybės už tai, kad kartais pasielgiame iš tiesų netinkamai. Kalbu apie pagarbų santykį su savimi, kai mūsų vidinė žinutė, kurią sau siunčiame, sakytų: „Nepaisant Tu esi tvarkoj.“
Išdrįskime pažvelgti į save su atjauta ir supratingumu. Kartais vienaip ar kitaip pasielgiame, nes kažkada buvome sužeisti, pasijutome nesaugiai, išsigandome, ir tas pasirinkimas buvo geriausias, kokį tuo metu mes galėjome priimti. Vidiniai destruktyvūs balsai pradeda tilti, kai po truputį paleidžiame iliuziją, kad esame ir turime būti
tobuli, kai leidžiame sau jaustis taip, kaip jaučiamės, kai žingsnis po žingsnio mokomės sau atleisti ir priimame, kad mes, viso labo, esame tik žmonės…
Kristina Z., psichologė
Tai LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamo projekto „Funkcionali šeima –
sveikos visuomenės pagrindas“ dalis.