Palaiminti jūs, kurie alkstate Dievo ir vienas kito.

Adventinės šeimų rekolekcijos, tapusios jau tradicija, šiemet buvo itin laukiamos. Po praėjusios žiemos karantino sąlygomis vykusių, nuotoliniu būdu transliuotų,  norėjosi susitikti gyvai ir kartu alsuoti Dievo žodžiu, atnaujinti savo širdis žinia, kad Jėzus gyvas, kad Jis – su mumis! Norėjome pajusti kiekvieno čia esančio žmogaus būseną, išgyventi bendrystę.

Amžinas klausimas – kodėl pasaulyje tiek blogio?! Ką apie tai mano Dievas ir žmogus? Grįžti į pradžių pradžią mus paragino rekolekcijų vadovė Asumpcion sesuo Benedikta. Dievo planas buvo sukurti lygiavertes asmenybes, vyrą ir moterį, todėl Adomas buvo užmigdytas. Bet Adomas, deja, nemato šio stebuklo, šios paslapties ir kalba apie moterį, kaip apie savo kūno dalį: „Štai pagaliau kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno! Ji bus vadinama žmona, nes iš savo žmogaus buvo paimta”, Pr 2,23. Tam tikra prasme Adomas savinasi moterį. Moteris nieko nesako. Esame toje pačioje situacijoje, kai laikome vienas kitą mažiau vertu ar reikšmingu, arba trokštame simbiozinių santykių. Bet mes turime būti veidu į veidą vienas prieš kitą. Nes Dievo planas buvo, kad mes stokotume Dievo ir vienas kito, kaip sesers ir brolio. Esam nepilni, to dėka užmezgam santykius su kitu kitokiu. Tačiau čia atsiranda, ir iki šiol egzistuoja, piktoji dvasia – geismingumas, kai mano troškimai yra tokie dideli, kad bet kokios ribos yra nepakeliamos! Piktojo melas yra – “Jeigu pasieksi tai…, būsi laimingas, būsi kaip Dievas!”.  Bet mes žinome, jog pasiekus vieną tikslą, to neužtenka, mes toliau trokštame, mes toliau alkstame… Apima abejonės, įtarumas, Dievas tampa mums varžovas. Gundomasis virsta savo troškimų vergu. Jeigu žmogus pasisavina gėrio ir blogio pažinimo galią, pasaulį ištinka katastrofa (karai, genocidas, prievarta, smurtas). Įdomu tai, kad Pradžios knygos tekstas parašytas 6 a. prieš Kristų, kai Izraelio tauta buvo ištremta į Babiloną. Šioje tremtyje gilėja žydų tikėjimas, laimi monoteizmas. Todėl ir mums reikalingas nutylimas, pasitraukimas į „dykumą“, kad mūsų tikėjimas augtų.

Pradžios knygos ketvirtame skyriuje visu savo dramatizmu prieš mus stoja Kainas ir Abelis, tėvų santykių aukos. Dievas ne tik stebi šių žmonių gyvenimus, bet ir įsikiša (kaip ir į mūsų gyvenimus), prašydamas: „Padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį. Rinkis gyvenimą! Tu gali gera daryti. Kodėl nedarai?“. Žmogus, deja, renkasi kitaip, nei Dievas nori…Iš čia išauga visokie konfliktai, pavydas, nuožmi konkurencija net tarp kraujo brolių (Juozapo istorija).  S. Benedikta mus gražiai pervedė per visą žmonių istoriją nuo Abraomo iki Kristaus. Dievas žmonių istorijoje visada pasirodo kaip Sandoros Dievas. Jo tikslas – atkurti bendrystę tarp brolių, tarp tautų. Dievas iš blogų dalykų padaro gėrį. Šitaip leisdamas žmonėms subręsti, suprasti, atsiprašyti, atgailauti ir susitaikyti. Rekolekcijų metu turėjome atsakyti sau į klausimus: „Kaip tęsiasi Dievo kūrimas ir laiminimas mano gyvenime? Kaip per Kristaus malonę išryškėja Dievo panašumas manyje? Kas yra grėsmė bendrystei su kitais mano gyvenime? Kaip galėčiau susitaikyti, atleisti? Prašykime Dievo malonės pasiekti tikrąją atgailą. Kontempliuokime Kristų, kuris ieško savo brolių, nors ir žino, kad  broliai jį pašalins“. Šiuos ir kitus klausimus galėjome apmąstyti tyloje prie Šv. Sakramento. O šeštadienio vakarą dalyvavome Susitaikymo pamaldose, atlikome išpažintį.  Sekmadienį, visų mūsų džiaugsmui, su mumis  jaukiai pabuvo ir Šv. Mišias aukojo vyskupas Arūnas Poniškaitis.  Vyskupo padrąsinimas šeimoms įsitraukti į Bažnyčios Sinodinį kelią buvo kaip tik laiku.

Širdingai dėkojame rekolekcijų organizatoriams, kunigams ir savanoriams, kurie prižiūrėjo mūsų mažylius, virėjoms ir Trinapolio vadovybei, kad mums, šeimoms,  dovanojo tokį nuostabų poilsio Dievuje laiką. „Palaiminti dvasios vargdieniai“, – sako Kristus. Palaiminti mes, kurie alkstame Dievo ir vienas kito.

Nijolė Kukuraitienė