„Neišeisim tušti iš Tavo gelmių, neišeisim tokie patys…“, – širdyje tebeskamba giesmės žodžiai, kuriuos giedojome šių metų šeimų stovykloje, jau trečiąkart susirinkę prie gražaus Bebruso ežero Molėtų rajone.

Drįstu tvirtinti, kad tai, kas vyksta tos savaitės metu, daugeliui įsimena kaip nepakartojama patirtis visiems metams, o kartais ir visam gyvenimui.

Šie metai mūsų Bažnyčioje yra minimi kaip Šeimos metai. Todėl ir norėjosi stovykloje nors šiek tiek prisiliesti prie tokios sudėtingos tikrovės, kaip šeimos realybė. Žmogaus asmenybės sudėtingumą, įvairialypiškumą, jo santykį su pačiu savimi, savo prigimtimi, su Dievu, visą sudėtingą žmogaus keitimosi dinamiką, jo praregėjimą, atsivėrimo Dievo malonei virsmą  mums stovykloje labai įtikinamai atskleidė filosofijos mokslų daktaras Nerijus Čepulis. Lektorius, perbėgęs per visą žmogaus istoriją, remdamasis Šv. Raštu, akivaizdžiai parodė, iš kokio molio esame padaryti, ir kas mes būtume, jeigu ne Dievo malonė… Pagrindinis jo pranešimų tikslas, o kartu ir kulminacija buvo žinia, kad iš Gralio taurės mane gali pagirdyti kitas, bet ne aš pats. Kitaip tariant, mano dieviškąją prigimtį manyje pažadinti, padėti jai skleistis, priimti mane visą visokį gali Kitas/kitas. Nerijus tai darė taip meistriškai ir profesionaliai, kad dauguma tiesiog „gardžiavosi“ maistu, kuris, anot nepanorėjusių sekti Kristumi, Šv. Rašte pavadintas „kietu“. Pasidalijimo grupelėse kai kurie konferencijų dalyviai tvirtino, kad buvo tarsi pažadinti iš letargo miego, sukrėsti, supurtyti, atpažįstantys, jog dažnai siekia tiesiog įsipatoginti savo gyvenime, o ne keliauti sunkią vidinę kelionę, kuri, be jokios abejonės, išves iš savęs ir atgręš į kitą, mano/tavo paramos, pagalbos reikalingą asmenį. N. Čepulis savo įžvalgoms iliustruoti naudojosi kino filmų fragmentais, kas dar labiau sustiprino įspūdį. Esame tikrai dėkingi šiam lektoriui už tą vidinį darbą, kuris vyko dažno iš stovyklos dalyvio širdyje. Kai kas net kalbėjo apie tai, kad vien jo konferencijų būtų pakakę, kad stovykla būtų pavykusi ir tikrai pasiektų tikslą – tęsti (kai kuriems galbūt pradėti) mūsų vidinę kelionę link gelmės, link Dievo.

Tačiau stovyklos rengėjams norėjosi dar daugiau. Kadangi šių metų tema pasirinkome „Šeima – tikėjimo ir gyvenimo vartai“, labai norėjosi paliesti klausimus apie tai, kaip mums sekasi ugdyti savo vaikus, kaip sekasi jiems perduoti tikėjimo tiesas. Stovyklos formatas, deja, neleidžia mums labai išsiplėtoti, todėl palietėme tik labiausiai rūpimus klausimus: „Emocinių santykių šeimoje reikšmė“, pranešėja – mūsų bendruomenės narė, psichologė Gintarė Jonutienė. Individualiosios psichologijos instituto psichologė Silvestra Markuckienė kalbėjo temomis „Pagyrimai – nauda ir žala“, „Bausmės ir pasekmės“, „Brolių/seserų karai ir taika“. Daug klausimų kilo tėveliams, daug naujų gerų žinių jie gavo per tokį palyginus trumpą laiką. Šios vasaros stovyklos naujovė – atskirų vaikų auklėjimo situacijų ir atvejų analizė kartu su Šeimų universiteto moderatoriais. O nagrinėjome situacijas, kaip ugdyti vaiko valią, ką daryti, kai vaikai pešasi tarpusavyje, kokios klaidos daromos, kalbantis su vaikais lytinio brendimo klausimais. Tikrai be galo dėkingi  esame Šeimų universitetui už bendradarbiavimą, rengiant stovyklą ir ypač jų moderatoriams Jurgitai Salinienei, Rimutei Brilienei ir Pauliui Gebrauskui. Mūsų parapijietė Vilma Statkienė aplink save subūrė nemažą būrelį tėvų, norinčių pasiklausyti ir pasidalinti savo patirtimi apie maldą šeimoje.

Visa tai išgirdę ir apmąstę porose, sutuoktiniai rinkosi aptarti, padiskutuoti į grupeles. Ši stovyklos dienotvarkės dalis dalyvių atsiliepimuose buvo minima kaip viena iš labiausiai praturtinančių ir atveriančių. Tuo metu, kai tėvai buvo užimti, jų vaikus globojo ir jais rūpinosi 25 (net!) savanorių komanda. Šiemet stovykloje buvo labai džiugi ir entuziastinga muzikos ir šokių mokytoja Loreta Chmieliauskienė, kurios dėka talentų vakaro metu tėveliai galėjo grožėtis smagiais, suderintais savo atžalų  judesiais ir skambiu dainavimu. Didelio populiarumo jaunų stovyklautojų tarpe susilaukė ir Mindaugas Kukuraitis su savo žaidimu „Vilkolakis“. Dėkingi esame ir Pal. J. Matulaičio bendruomenės jaunimui, kuris štai jau treti metai savanoriauja, sunkiai dirba, bet tuo pačiu, kaip ir patys pastebėjo, gauna labai gražų šeimų gyvenimo, buvimo kartu liudijimą ir pavyzdį.

Keletą užsiėmimų apie savęs pažinimą per kūną, judesį, pojūčius vedė mūsų parapijietės Vėjūnė Gota ir Vaida Platkevičiūtė Mikulionienė. Atpažįstame, kad vis dar per mažai rūpinamės savo kūnais, kuriuose iš tiesų yra labai daug informacijos apie mus. Siekiamybė būtų ir svajonė – kūno ir sielos harmonija gėrio kupiname pasaulyje. Bet pradėti turime nuo savęs: tik geriau pažindami save galėsime padėti ir kitiems.

Paskutiniąsias stovyklos dienas paskyrėme susitaikymui su Dievu ir savo kaip šeimos misijos šiame pasaulyje atpažinimui. Šiemet mums labai pasisekė, kad visos stovyklos metu su mumis kartu buvo du kunigai, seni mūsų bičiuliai: Vilniaus kunigų seminarijos rektorius monsinjoras Žydrūnas Vabuolas ir kunigas Maiklas iš JAV. Savaitės bėgyje visi, kas tik norėjo, galėjo su jais pasikalbėti, atlikti išpažintį. Penktadienį ryte kunigas Žydrūnas vedė konferenciją apie šiuolaikinį žmogų ir atgailą, vakare šventėme susitaikymo pamaldas,  šeštadienį kunigas Maiklas labai gražiai mums parodė, į kokias dvasines aukštumas yra kviečiama Dievo tauta, o Skirmantė ir Nerijus Kukuraičiai kalbėjo, kaip šeima savo būties ir veiklos apaštalavimu gali liudyti pasauliui Evangeliją. Skirmantė ir Nerijus dalijosi labai praktiniais pavyzdžiais, liudijo savo ir kitų šeimų ieškojimus, kaip galima būtų prisidėti prie bendro gėrio kūrimo. Šeimos atpažino savo nelengvą realybę, bet tuo pačiu buvo padrąsintos nuolatiniam, pastoviam santykio tarp sutuoktinių kūrimui ir savo kaip šeimos misijos pasaulyje paieškoms.

Laimos ir Dainiaus Vinciūnų šeima mūsų bendruomenei stovyklos metu padovanojo nuostabią šventę – savo dukrytės krikštynas.  Tėveliai su visa šeima ir krikštatėviai baltai pasidabinę atrodė tarsi angelų apsupti. Tuo tarpu kunigas Žydrūnas Šv. Mišių metu labai pakiliai įvesdino Jolitą į krikščionių bendruomenę. Dar viena šventė – Vilius ir Daiva Botyriai, mūsų parapijiečiai, buvo palaiminti 24-ųjų Santuokos Sakramento metinių proga. Tyliai, ramiai, prie Švenčiausiame Sakramente esančio Jėzaus.

Švenčiausiojo Sakramento adoracija vyko šiemet ne tik dienos metu, bet ir naktį prieš Susitaikymo pamaldas. Visiems sumigus, gilioje tyloje Viešpatį susitikti ir pailsėti Jo meilėje tikrai lengviau.

Visi vakarai stovykloje buvo pilni muzikos, šokių, žaidimų, estafečių, kino filmo garsų. Nepamiršome paminėti ir mūsų dainiaus Kristijono Donelaičio. Vakare, kurį režisavo literatūros mokytoja Jūratė Vosylienė, skaitovais buvome mes patys. Visus vakarus apvainikavo talentų vakaras. Ir ko gi tik mes ten neišvydome: ir poezijos, ir baleto, ir akrobatikos, ir profesionalių muzikantų, ir vyriško ansamblio dainų… Jau sutemo, bet niekas nenorėjo skirstytis, jaunimas  surengė diskoteką, o vyresnieji ėjome dainuoti ant lieptelio prie ežero.

Daugybė žmonių prisidėjo prie šios stovyklos organizavimo. Jų darbas tarsi nematomas, tarsi „už kadro“, bet labai svarbus. Ačiū jums, ištikimieji. Įdomu tai, kad turime ir jaunų (8 – 10 metų) pagalbininkių, kurios įsitraukė į pasirengimo stovyklai darbus. Kas žino, galbūt, tai būsimosios panašių renginių organizatorės?

Esami dėkingi Lietuvių katalikų Religinės šalpos fondui, Lietuvos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, privačiai ligoninei „Kardiolita“ bei Pal. J. Matulaičio šeimos pagalbos centrui už paramą organizuojant stovyklą. Be šios paramos tokio masto stovykla (mūsų šiemet buvo 297 asmenys) būtų sunkiai įmanoma.

Keletas stovyklos dalyvių atsiliepimų:

• „Labai patiko visi lektoriai ir paskaitų seka: iš pradžių buvo sudrebintos širdys ir protai, vėliau kunigo Žydrūno pagalba buvo galima stoti Dievo akivaizdon, o kunigas Maiklas grąžino pilnatvės jausmą“.
• „Ši stovykla padėjo atgauti dvasinę pusiausvyrą, gyvenimo džiaugsmą. Savo paskaitų turiniu ir šokiravo, ir vėl švelniai harmonizavo. Davė naujų įkvėpimų, temų pamąstymui ir vidiniam darbui su savimi“.
• „Evangelizacija vyksta čia ir dabar“.
• „Stovyklą praturtino naujos, dar nematytos šeimos. Labai džiaugsmingos“.
• „Labai svarbu, kad priimate visus ieškančius, „laisvamanius“.
• „Džiaugiamės sutikę čia nenusaldintus katalikus“.
• „Pabėgau nuo kasdienybės, nuo buities, praturtino bendrystė su kitomis šeimomis. Džiaugiuosi paskaitomis apie vaikus“
• „Jokių trūkumų, tik gėris. Norisi tų perliukų parsivežti namo.“
• „Pradžia buvo liūdna, jaučiau savo ribotumą, bet į pabaigą atsirado viltis.“
• „Stovykla – gabalėlis dangaus, bet tuo pačiu esame kviečiami eiti į pasaulį ir skleisti tą šviesą.“
• „Vaikai turi motyvaciją draugauti. Patys ieško draugų. Jaučiu, kad stebuklai vyksta. Sėkla pasisėjo.
• Savaitė prabėgo kaip viena diena. Tikrai nesinorėjo skirstytis. Mano anūkai klausė: „Močiute, o ar negali stovykla būti dvi savaites? Kodėl taip greit baigėsi?“. Tikiu, kad dauguma panašiai galvojo. „Ateikite ir pamatysite“, – kur girdėta?…

Niekada neišeisime tušti iš Viešpaties gelmių.

Nijolė Kukuraitienė